Vakar kopiau į kalną.
Kai baigėsi žvyrkelis, jau visai netoli keteros, sustojau.

Vienoje kalno pusėje mačiau  mūsų miestelį, kitoje, žemai, tvyrojo tamsiai mėlyna Atlanto vandenyno gelmė.

Per keterą vingiavo takelis. 

Kartais jis dingdavo po akmenimis, ištirpdavo dulkėtam žvyre, po to vėl atsirasdavo, arba aš tik manydavau, kad jis atsiranda. 

Truputį paslydau ir akmenukai nusirito šlaitu barškėdami lyg kokio neapdairaus kalnų keliautojo kaulai, įspėdami, kas bus, jei suklysiu. 

Supykino.

Turėjau stabčioti dažniau, galva sukosi, o statėjantys kalno šlaitai spaudėsi vis arčiau beveik nematomo tako. 

Pažvelgiau į žemėlapį telefone. GPS veikė, mėlynas taškas parodė, kad iki mano kelionės tikslo, miestelio kitoje kalno pusėje, esu pasistūmėjusi tik per trečdalį atstumo. Bet toks vienišas man pasirodė tas mėlynas taškas! Jokio kelio ar takelio toli toli aplink. 

Aš visvien ėjau. 

Kartais beveik ropojau, o tais momentais, kai susivaldydavau nepakėlusi akių ir žiūrėdavau tik sau po kojomis, pykinimas ir galvos svaigimas beveik dingdavo. Dairytis aplink galėjau tik per telefono kamerą. 

Dar truputį. Dar keletą žingsnių.

Kai ėmė trūkti oro, apsisukau grįžti, kol proto dar užteko suprasti, kad tai tik panikos priepuolis, o ne kokia nors itin pavojinga aukštikalnių liga.

Kai prišliaužiau žvirkelį, užplūdo palengvėjimas ir  pasididžiavimas. Jaučiausi priartėjusi prie žmogaus galimybių ribos, labai patobulėjusi, asketė, feministė.
Deja, taip jaučiausi neilgai.  

Sutikau savo draugę Jurgą su dukryte. 

Klausydama pasakojimo apie bedugnes ir skardžius ji neslėpė nuostabos ir niekaip nenorėjo suprasti, kur, po velniais, tie skardžiai. 

— Mes daugybę kartų ėjom, per kalną, — gūžčiojo pečiais ji.

Šešiametė mergaitė pritariamai linksėjo.

— Bet ten nėra tako! Ten statūs šlaitai! 

Dar vis mėginau jas ir save įtikinti, kad kalbame apie skirtingas vietas ir parodžiau nuotraukas telefone.

— Gal čia labiau plokščias žvyro laukas nei status šlaitas?, — pasakė mano draugė, — ten galima nusileisti į slaptą paplūdimį ir maudytis nuogai. Pamėgink. Aišku, ropoti vemiant irgi galima…

Kalnas tapo kitoks. 

Kaip tas piešinys iš knygos apie mažajį princą. Aš maniau, kad tai dramblį prarijęs smauglys, o pasirodo, kad tai tik skrybėlė.

Žiūrėjau į nuotraukas ir  nebegalėjau suprasti, kartais ten mačiau nuobodų žvyro lauką, o kartais — aštrią  kalno keterą su bedugnėmis abipus. 
Klausiausi žmonių istorijų apie kalną.

Algis kalną bėgte perbėga, net sutemus. 

Simo pusseserė iš Geteburgo sėkmingai įveikė kalną su kuprine, pilna vandens ir vyno. 
Kiekvienam kalnas kitoks. 
 Man labai smagu. Nes nenuobodu. Įdomu, koks šiandien kalnas bus man.

P.S.

Po dviejų dienų perlipau kalną. Tiksliau – kalnų virtinę. Kelionė truko 2 su puse valandas, beveik 8 km. ropojimo siaučiant vėtrai nuo Gran Tarajal iki Las Playitos miestelio.