NEPAMIRŠKIME NEBEPRISIMINTI

Audriaus Tuleikio nuotr.

For English description please scroll down

,,Kol bronzinis Cvirka tebestovi, ateikite ir pažiūrėkite, kaip visa aplinka tarnauja paminklui, kaip laiptai tarsi natūraliai išauga į postamento uolą, ant kurios išdidžiai stovi rašytojas, kaip medžių lapija tampa teatro užuolaida, tarsi jis jau ruoštųsi sakyti kalbą scenoje. Mums ta kalba nepatiks, mes jį nušvilpsime, bet vis dar galime įvertinti, kaip sumaniai ideologiniam pasakojimui panaudojamas miesto reljefas, kaip pasitelkiant laiptus, terasas ir augalus kuriama urbanistinė choreografija, galų gale – kaip taikliai miesto gyvenimas paverčiamas spektakliu, o mes visi – jo dalyviais. Todėl norėčiau, kad šis ideologinio meno pavyzdys išliktų ir kaip jau istorinio stiliaus reliktas, ir kaip profesionalumo pamoka. Bet nebeišliks. Menininkai, literatai ir menotyrininkai dar kartą pralaimėjo visada galingesniems politikams. Skulptoriaus Juozo Mikėno ir architekto Vladislovo Mikučianio kūrinys bus išardytas ir Vilniuje atsiras dar viena niekuo neišsiskirianti vieta, padedanti užmiršti. Juk tikslas toks ir yra – kad ateityje čia gyvenantys, vaikštantys, sėdinėjantys, pravažiuojantys vilniečiai nė nebeįtartų, kad čia kažkas buvo. Kokia pralaimėjimo paguoda! Sakiau, nekalbėsiu apie Cvirką, bet štai kalbu. Priežastis – neklaužados menininkės. Eglė Grėbliauskaitė ir Agnė Gintalaitė sugalvojo apauginti Cvirką užmaršties samanomis, kurios nebeleis net pamatyti jo veido. Liks tik neaiški figūra, jau nykstanti, nes samanos baigia pasisavinti senovėje joms atiduotą kūną, kuris netrukus susilies su aplinka kaip ir visi žmonių ir nežmonių kūnai, daiktai ir apleisti statiniai. Nuo praėjusio penktadienio iki gruodžio vidurio menininkės žadėjo kviesti į spektaklį, kurio režisieriai ir aktoriai bus patys miestiečiai, pasiryžę čia ką nors suvaidinti, ant stendo palikti žinutę ar pasakojimą, „tiesiog būti“. Nežinau, ar daug būtų buvę dalyvių, bet svarbiausia, kad idėja įdomi, o samanomis apaugintas Cvirka – gražus objektas.

Smagu įsivaizduoti šią miesto erdvę kaip sceną, kurioje suvaidinamas galutinis atsisveikinimas su paskutiniu praėjusios epochos ženklu, palinkint sau patiems: NEPAMIRŠIME NEBEPRISIMINTI. Renginio pavadinimas yra oksimoronas, kuriuo menininkės šaiposi iš mūsų baimės prisiminti. Norint nebeprisiminti, reikia pastangų nepamiršti tai daryti, kas panaikina pačią galimybę pamiršti. Absurdo dvelksmas gaivina galvą, tinstančią nuo antivakserių kliedesių, didėjančių skaičių, hibridinio karo, šildymo kainų ir užuojautos šąlantiems migrantams. Menininkės taikliai įvardijo dabarties būseną – mes pasiutiškai stengiamės prisiminti, kad turime nebeprisiminti, nes atmintis mus kankina, verčia ginčytis, kovoti, trukdo nurimti. Ir aš esu bloga, kad nepakankamai nuoširdžiai neprisimenu. Tiesą sakant, pats paminklas nelabai ką ir primena. Statiško objekto mieste niekas nebepastebi – tokia visų paminklų dalia. Tie, kas ragina nukelti paminklą, ne tiek rūpinasi užmiršti, kiek nebegali žiūrėti, kaip juo garbinamas šalį ir kolegas išdavęs rašytojas. Tai suprantama. Bet menininkai jau ne kartą siūlė, ką daryti su tokiais paminklais, kad jie ne garbintų išdaviką, bet skatintų mąstyti, kas atsitiko, kad atsirado, kas okupantus pakviečia, kas pasirašo, kas įskundžia ir tremia. Jie neatėjo iš kažkur, jie visada buvo čia, tarp mūsų, patikimi ir įkvepiantys, o štai pasikeitus aplinkybėms ėmė ir išdavė. Ar dabar taip neatsitiktų? Stebiu politinį spektaklį, kai įvairūs veikėjai aukoja valstybę, piliečių teises ir žmonių gyvybes dėl reitingų, ir suprantu, kad istorija pasikartotų“ ()

Agnė Narušytė, menotyrininkė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt 2021.11.13 13:21

Skaityti pilną tekstą LRT puslapyje

PRANEŠIMAS SPAUDAI

NEPAMIRŠIME NEBEPRISIMINTI – kasdienybės spektaklis P. Cvirkos skvere

Nuo lapkričio 11 d. 18 val. iki gruodžio 13 d. 18 val. vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami tapti interaktyvaus meno kūrinio dalimi – kasdienybės spektaklio veikėjais P. Cvirkos skvere, pavadinimu NEPAMIRŠIME NEBEPRISIMINTI.

Kūrinio kūną sudaro specialiai sukurta scenografija, o gyvybę jam įkvepia miesto kasdienybė – kasdienis socialinis spektaklis, aktyvuota miestiečių bendravimo erdvė, į kurią kviečiama užsukti ir pajusti buvimo mieste bendrumą. Į aikštę užsukę miestiečiai tampa jau nebe atsitiktiniais praeiviais, o unikaliais spektaklio veikėjais, kviečiami sudalyvauti kūrybos procese – suvaidinti savo asmeninį, laisvai pasirinktą originalų vaidmenį, jį aprašyti ir palikti miesto skelbimų lentoje tyrinėti kitiems. Arba tiesiog būti.

Spektaklio scenografija – pastaruoju metu itin daug skirtingų vertinimų ir emocijų sulaukusi P. Cvirkos skulptūra, padengta užmaršties ir praėjusio laiko ženklu – samanų sluoksniu, simboliškai nustumta į valingos užmaršties lauką. Nebetekęs portretiškumo, monumentas tampa nebeatpažįstamas, tačiau primena, kad pati istorija ilgainiui suveda sąskaitas, kad klaidos kaina yra didelė, kad istoriniai veikėjai negauna privilegijos ramiai pasitraukti. Istorinė atmintis išlieka, o praeities garbė apauga samanomis, taip paversdama monumentą antimonumentu, ženklu, neleidžiančiu pamiršti nebeprisiminti. Samanos – užmaršties ir praėjusio laiko simbolis, apgaubusios paminklą paslepia aistras kursčiusią asmenybę, ideologija dingsta, lieka tik istorijos apie kasdienį miesto gyvenimą.

Performatyvaus kūrinio idėja remiasi antropologės Mary Douglas socialinio kūno teorija, pagal kurią institucijos organizuoja visuomenę pasitelkdamos nesutepties ir taršos priešpriešą. Simbolinė tarša susijusi su grėsme visuomenės struktūroms, ,,nešvarūs‘‘ objektai kėsinasi į jų saugumo ribas. Socialinio kūno „nešvara“ neturi nieko bendra su higiena – tai metafora. Nešvariais objektais tampa tie, kurie pamatomi kaip esantys ne vietoje, išstumiami į kitų, netinkamų, pavojingų kategoriją. Tokie objektai nurodo pažeidžiamus visuomenės taškus. Nešvarumų paieška –  nesąmoningi visuomenės bandymai išsaugoti savo socialinį kūną.

Praeities ideologijų istoriniai ženklai – monumentai sovietinės santvarkos veikėjams ir idėjoms šiandien kelia daug emocijų ir diskusijų. Jie irgi pamatomi kaip nešvarūs – esantys ne vietoje, per daug skausmingi ar pavojingi. Tačiau juos sunaikinti ir pamiršti nėra būdas išgyti. Objektai patys savaime nei švarūs nei nešvarūs. Jie tiesiog yra. Bet koks objektas gali tapti simboliškai suteptas.

P. Cvirkos paminklas, užterštas sovietinės ideologijos, padengiamas samanomis. Natūralios samanos – tradicinės liaudies medicinos vaistas, kuriuo gydytos ir žaizdos, ir infekcinės ligos. P. Cvirkos paminklą dengiančios dirbtinės samanos kreipia dėmesį į istorijos, visuomenės ir gamtinės aplinkos trapumą nuolat produkuojamos taršos akivaizdoje. Tačiau egzistuoja ritualai, kurie leidžia atgauti prarastą tyrumą.

Spektaklis NEPAMIRŠIME NEBEPRISIMINTI ir yra tas ritualas.

Spektaklis vyks iki gruodžio 13 dienos. Gali būti, kad ateityje paminklą dengiančios dirbtinės samanos bus pakeistos tikromis, o dirbtinė užmarštis – organišku ryšiu su praeitimi. Juk socialinio kūno spektaklis niekada nesibaigia.

Spektaklio NEPAMIRŠIME NEBEPRISIMINTI kūno dalis Internetinėje erdvėje – FB grupė

Kūrinio dalis – pjesė

Projekto autorės:

Eglė Grėbliauskaitė – menininkė, tapybos magistrė, Vilniaus dailės akademijos meno krypties doktorantė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto meno docentė, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narė, atgarsio visuomenėje sulaukusių projektų bei meno kūrinių viešose miesto erdvėse autorė. Kūrybai renkasi instaliaciją, skulptūrą, tapybą, nekonvencines raiškos priemones, intuityvias teorines ir fizines strategijas. Menininkės projektai pasižymi dėmesiu kultūrinei ir socialinei visuomenės raidai. Grėbliauskaitės mokslo tyrimų sritis – socio-psichologiniai represijų mechanizmai, veikiantys šiuolaikinėje visuomenėje, konflikto, kritikos ir kovos dėl vertės centro genezė bei raida. Autorė šiuo metu yra baigiamajame vizualiųjų menų daktaro disertacijos gynimo etape. Daugiau apie autorę: www.eglegrebliauskaite.com

Agnė Gintalaitė, menininkė, fotografė, kultūros srities publicistė, Lietuvos fotomenininkų sąjungos ir Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narė. Agnė studijavo Vilniaus Dailės Akademijoje menotyrą, Vilniaus Universitete psichologiją, šiuo metu mokslus tęsia Vytauto Didžiojo Universitete, lyginamųjų kultūros studijų magistrantūroje. Kūrėja yra surengusi tris personalines parodas, jos sukurtas sovietinių garažų durų foto projektas plačiai pasklido užsienio spaudoje, pelnė fotografijos srities tarptautinio konkurso apdovanojimą. Gintalaitės tarpdisciplininei kūrybai būdingas konceptualus antropologinis tiriamasis požiūris, tipologinis metodas, dėmesys skirtingoms paveldo formoms, laiko tėkmės fenomenui, istorinės tiesos problematikai, identiteto kūrimosi dėsningumams. Daugiau apie autorę: www.agnegintalaite.lt

Unesco City of Literature Forcefully Removes an Art Project on the Memory of the Soviet Past

Egle Rindzeviciute

On the 12th of November 2021 the city authorities of Vilnius, the capital of Lithuania, forcefully removed a contemporary art performance focusing on the monument of Petras Cvirka, an influential writer in Soviet Lithuania. The monument, which is located in a central square in the city centre, has been at the centre of controversy since 2017 and is scheduled to be removed in December 2021 as part of the Mayor’s commitment to clear public spaces of Soviet heritage. Local artists Egle Grebliauskaite and Agne Gintalaite were initially granted permission by city authorities to organise a performance involving Cvirka’s monument, during which the monument was to be covered with moss. The artists explain that by using moss, which is used to treat wounds in traditional medicine, they hoped to create a form of engagement with the trauma of the Soviet past, leading to pacification and healing, inviting city residents to reflect on the flow of time and the remnants of history. However, as the bronze statue was being covered with a carpet of green moss, the city authorities changed their mind and prohibited the event, calling the police to stop the performance. The city council stated that the initial permission was issued by mistake. No additional comment was provided why the project was deemed unsuitable.  The artists were physically prevented from taking down the scaffolding and moss, which were removed by city subcontractors, and are threatened with a fine. The statue of Petras Cvirka (1909-1947) was created by the acclaimed Lithuanian sculptor Juozas Mikėnas in 1959. It was under protection as cultural heritage until August 2021 when it was struck from the cultural heritage list and scheduled to be removed from the square. It is one of the last public monuments to Soviet cultural figures in Lithuania.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.