— Vaikščiojau palei vandenyną. Smėlis po basomis pėdomis, drėgmė ir šniokščianti bangų mūša nukėlė  mane į vaikystę. Prisiminiau, kaip Juodkrantės paplūdimy rinkdavom į krantą išmestus daiktus.  Tai buvo ne šiaip šiukšlės, ne šiaip sau daiktai. Tai buvo TO, kito, laisvo pasaulio egzistavimo liudininkai. Buteliai. Rusvo arba melsvo stiklo su keramikiniu kamščiu prilaikomu tokio…na, kaip ten…. vielinio mechanizmo…

Tyrėja  nutraukė monologą:

— Prašom neišsiplėskit, pasakokite konkrečiai ir tik faktus. Aš nespėju konspektuot.
— Gal jūs norėtumėte pokalbį įrašyti?, — paklausė įtariamoji, — galiu paskolinti savo telefoną, ten yra geras diktofono appsas, brangus, mokamas, be reklamų.
— Negalima — atsakė tyrėja. — Draudžiama skolintis įrangą iš įtariamųjų. Aš pasistengsiu rašyti greičiau. Tęskite.

— Dabar panašiuose buteliuose pardavinėjamas pusiau naminis alus. Bet tuomet, tarybiniais laikas, mes nieko panašaus nebuvome matę. Kartą radau skardinę kavos dėžutę išpieštą egzotiškomis damomis su vaisių padėklais ant galvų. Mes daugybę metų joje laikėme kavą. Per blokadą, kai kavos nebebuvo galima nusipirkti, ten laikydavom gilių kavą, arba kavos gėrimą pagamintą, žinot, jį gamindavo skrudinant, iš kviečių ir miežių…

Tyrėja sudejavo, tačiau įtariamoji nepastebėjo, kalbėjo toliau. Jos akys buvo užmerktos, o pirštai judėjo, tarsi čiuopdami prisiminimus. Ji viską prisiminė labai aiškiai:

— Akmenys, jūros ir smėlio nugludinti spalvoto stiklo ir plastiko gabaliukai būdavo mano lobis. Tyrinėdama juos svajodavau. Troškau, kad pasaulis pasikeistų, sienos atsidarytų, ir kad galėčiau pati pamatyti visus tuos daiktus pilnus, o ne tik jų dalelytes, ir tuos tolimus uždraustus kraštus, kur tas pats daiktas gali turėti daugybę formų ir skirtingų pavidalų. Mama mums, vaikams, kartu su pasakom vakarais šnibždėdavo, kad Leninas joks ne didvyris, kad Lietuva vieną dieną atgaus nepriklausomybę, ir kad tada mes galėsim sakyti ką galvojam, kurti, ką jaučiam, nebevers  prievarta  tapti kareiviais arba darbininkais.

Tyrėja pabeldė rašikliu į stalą.

— Pasakokite kas nutiko prieš savaitę. Jums pateikti rimti kaltinimai. Ne memuarų čia susitikom užrašinėt.

Įtariamoji linktelėjo, susijuokė, atsiprašė ir kalbėjo toliau:

— Kai spoksojau į visas šiukšles išmestas Atlanto vandenyno tolimoje saloje, prisiminiau, tiesiog pajutau, tą vaikystės begalinį laisvės troškimą ir iš plastiko gabalėlių sudėliojau Lietuvos vėliavą.

Tyrėja džiugiai pasimuistė kėdėje.

— Iš šiukšlių sudėliojote Lietuvos vėliavą? Ar teisingai supratau? Ar galiu taip ir užrašyti?

Įtariamoji linktelėjo. Pagalvojo. Krūptelėjo ir sumosavo ranka:

— Ne, nevisai taip…Rašykite: ,,iš plastiko gabalėlių, kuriuos Atlanto vandenynas išmetė į krantą“.

— Parašyta. Taigi, ką darėte toliau?

— Sudėliojusi nufotografavau. Suprantate, aš esu fotografė, menininkė. Galvojau ką reiškia šis kūrinys, ką jis pasakoja apie laisvę, apie mane. Laisvė yra ne tik nepriklausomybė, bet ir atsakomybė…taip užsirašiau. Tada pamaniau, kad negerai palikti šiukšles. Žinot, paukščius vilioja spalvos. Juos traukia geltona, žalia ir raudona. Prisilesa ir miršta. Ir banginiai. Juos vis dažniau randa ant kranto pilnais skrandžiais, išsipūtusius nuo persirijimo visokiu šlamštu.  Surinkau visus tuos gabalėlius, sudėliojau trispalvę, bet jos palikti likimo valiai negalėjau. Todėl ir išmečiau į šiukšlių konteinerį. Tai simbolizuoja atsakomybę, ar suprantate? Atsakomybę už savo laisvę.

— Gal galite patikslinti?

— Ką patikslinti?

— Ką išmetėte.

— Išmečiau plastiką!

— Kokį plastiką, patikslinkite.

— Tą, kurį surinkau paplūdimy, išmestą iš Atlanto.

— Ir…?

— Ir sudėliojau vėliavą.

— Patikslinkite, kokią vėliavą.

— Jėzaumarija….duokite man vandens.

— Neturime. Leiskite dirbti.  Pakartokite paskutinę mintį, ką išmetėte?

— Išmečiau Lietuvos vėliavą.

— Išmetėte Lietuvos vėliavą į šiukšlių konteinerį. Taip galiu rašyti?

— Taip, taip. Ne, ne, ne! Aš išmečiau ne vėliavą, o tas šiukšles, iš kurių buvo padaryta vėliava.

— Aha. Taigi vėliava buvo padaryta iš šiukšlių. Jūs ją padarėte iš šiukšlių. Ir nufotografavote. Ar taip?

— Turbūt.

— Kur jūs dirbate?

— Aš freelancer’ė.

— Kas? Kalbėkite lietuviškai

— Laisvai samdoma.

— Vadinasi, rašau, bedarbė.

— Ne! Aš dirbu! Fotografuoju.

— Kur dirbate?

— Spaudoje. Kartais parodose dalyvauju. Fotografuoju žmones. Žurnalams, reklamoms.

— Tai jūs turite darbovietę?

— Nežinau…ne.

Dabar jau įtariamoji susiėmė rankomis veidą ir sudejavo.

Tyrėja jau pyko. ,,Nenormali“ — pagalvojo, —,, per ją pavėluosiu į Selo koncertą“.

Dirbti teko dar keletą valandų, kol įtariamoji pagaliau pasisakė aiškiai, kaip ir dera:

— Tebūnie. Rašykit bedarbė. Bedarbė, kuri išmetė Lietuvos vėliavą į šiukšlių konteinerį.