Prisimenu gerai, lyg tai būtų buvę vakar. Senelis mane nuvedė į kirpyklą ir vėl nukirpo plaukus trumpai.

Ir taip būdavo kiekvieną kartą, iškart, kai tik išvažiuodavo mama. O kadangi būdavau pas senelius palangoje paliekama dažnai, tai trumpais plaukais pravaikščiojau visą vaikystę.

Seneliai buvo užauginę tris sūnus, visi kiti anūkai buvo berniukai. Tik aš mergaitė.

Jie manė, kad nežino, kaip reikia auginti mergaites. Močiutė nemokėjo pinti kasų. Mados jai kėlė nuobodulį. Megzti ji nemokėjo, ir siūti nemėgo. Žaislų man nepirkdavo, gailėjo pinigų,  o gal nemanė, kad tokie dalykai reikalingi.  Paimdavo nosinę, surišdavo ant jos mazgelį, va, lėlė.

− Mes nemokam auklėti mergelių ir esam jau per seni mokytis, — pasakė man kartą močiutė.

Tarmiškai, žemaitiškai nutęstas “mergėėėėlių“ dar dabar skamba ausyse. Tfu, aš tikrai nenorėjau būti auklėjama mergėėėėliškai.

 

Mane auklėjo kaip žmogų.

Kas rytą mes su seneliu klausydavom radijo ir darydavom mankštą. Po to skusdavomės barzdas. Senelis su elektrine mašinėle, o aš su jos dangteliu.

Su seneliu eidavome tvarkyti reikalų, o močiutė gamindavo valgyti, arba kuisdavosi savo rožyne. Rudenį, kai rožės nuvysdavo, ji skaitydavo knygas. Kartais  garsiai man.

Žaisdavau su senovinėmis monetomis. Senelis mokė, kad sidabrą galima nušveisti dantų milteliais. Sekmadieniais eidavome į kolekcininkų ir numizmatų susirinkimus, mainydavome visokius sendaikčius, menus ir kitus daiktus. Senelis visada paisydavo mano nuomonės. Prisimenu, ten kartą pamačiau automobilio modelį su durelėmis, taip jo norėjau, net sapnavau.

Vietoj jo senelis man pasiūlė pasidaryti gulbių lizdą. Gulbiukus išdrožė iš bulvės. Kitą dieną bulvės pajuodavo ir aš įsivaizdavau, kad jie numirė.

Mėgau žaisti kortomis iš pinigų ir mėtyti peilį.

Laipioti medžiais.

Šaudyti oriniu šautuvu.

Dažyti suoliukus ir baltinti obelis.

Berniukiški reikalai man atrodė įdomesni, stebėdama aplinką nusprendžiau, kad būsiu KAIP berniukas.

Tai nereiškia, kad galvojau, jog ESU berniukas. Aiškiai suvokiau, kad biologiškai esu moteris, bet lytinių organų specifika   niekada neįtakojo žaidimų pasirinkimo.

Vieną dieną  būdavau ragana, kitą — indėnų vadas, ant laukinio mustango nugaros lėkdavau per prerijas.

Paauglystėje besikeičiantis kūnas kiek trikdė, tačiau nuomonės nepakeičiau. Lankiau ir šokius, ir muštynes.

Norėjau ilgos kasos, bet tik todėl, kad žaidžiant indėnus trumpuose plaukuose nesilaikė plunksnos.

Esu labai blogai išauklėta, ir nors senelis mėgdavo pasigirti esąs bajoras, manęs nemokė manierų.

Tiesa, kartą mokė, kad gyvenime būtų lengviau, jei turėčiau šiek tiek diplomatijos ir nedrąskyčiau visiems akių kaip motina.

Bet aš, žinoma, nekreipiau dėmesio, maniau, kad tos šnekos tik senatvinis marazmas.

 

Niekada nėjau į darželį, pradinėse klasėse į mokyklą  eidavau retai. Mama parašydavo raštelį, kad sergu.

Augau tarp suaugusiųjų ir elgiausi taip, kaip pati norėdavau.

 

Ir šiandien netikiu moterų silpnumu ar gudrumu, nemanau, kad esu geresnė ar blogesnė už kitokius žmones, neabejoju, kad lytis niekaip neįtakoja svajonių, tikslų ir galimybių.

Susidūrusi su diskriminacija dėl lyties iki šiol inertiškai pamanau, kad tiesiog susiduriu  su kvailiais.

Aktyvizmas ir lyčių studijos atrodė dirbtinai išpūstas dalykas. Moterų istorija, moterų menas… Kam skirstyti žmones pagal organus?

Ilgą laiką seksizmo nepastebėjau, man tai atrodė neįdomu ir neaktualu. Jo tarsi nebuvo, kaip vaikystėje.

Bet kartą pamačius nebepastebėti sunku. Supratau, kad tie žmonės ne kvailiai, o aukos. Inertiško (pasi)tikėjimo “tikrosiomis vertibemis“ aukos.

Ar visada tai vyrų diktatūra? Kartais atrodo, kad seksizmas reikalingas moterims kaip vergiško mentaliteto liekana, kaip medinė koja ubagui, be kurios jis nemokėtų gyventi savo apgailėtino gyvenimo.  Jos ir savo dukroms patrumpina kojas mokydamos manipuliuoti silpnosios lyties privilegijomis, tokiomis  moteriškumo pamokomis dusindamos savo dukrų kūrybiškumą.

Tai nepasikeis, kol netaps norma kvestionuoti  tradicijas, nuomones ir įpročius, tai, kas yra normalu, o kas − ne.

Kaip nervina, kad nebegaliu svajoti sau, kaip anksčiau.

Rodos viskas aplink persisunkia stereotipais apie lytiškumą, vyrų ir moterų skirtumus.

Kad būtų aiškiau pabrėžiu, kad kalbu ne apie biologiją, o apie skirtingą lyčių padėtį visuomenėje, skirtingus vaidmenis, kurie yra nepasirenkami, o stereotipiškai primetami.

Iš tiesų moterys yra truputį fiziškai silpnesnės (tik truputį, sportiška, treniruota moteris  gali įveikti netreniruotą vyrą), mums paprastai geriau sekasi spręsti kalbines , o vyrams  erdvines užduotis. Visi kiti skirtumai atsiranda dėl kultūrinių dalykų, auklėjimo,  įpročio ir įsikalbėjimo.

Kai kurios moterų kūno dalys tradiciškai yra slepiamos, todėl tampa  deficitu, preke.

Pavyzdžiui, vyro krūtinę rodyti normalu, o moters − nepadoru.

Bet tik tada, kai matosi spenelis, nes plotą apie spenelį demonstruoti normos leidžia.

Tačiau jei spenelį atskirtume nuo kūno, ar galėtume atpažinti, kur vyro, o kur − moters?

Apie tai galvodama pradėjau rinkti spenelių kolekciją.

Taigi, kai objektą atskiriame nuo konteksto, į jį galime pažvelgti visai kitaip .

Pamatyti jo esmę.

Arba suprasti, kad jis apskritai neturi jokios paslėptos esmės, nes viskas tėra kontekstas, kurį galime ir privalome pakeisti.