Meno projektas eksponuotas 06.06 – 07.03 solo parodoje AP galerijoje.

Šis tekstas – meno kūrinio dalis

Tapybos darbų nuotraukas ir garso paveikslą rasite čia

Jie norėjo paveikslus liesti rankomis ir uostyti… Sensorinio meno simpoetikos manifestas.

Ši tapyba yra anti-ekspresionistinė, nesistengiu išreikšti savęs. Atvirkščiai, kūrybos procese išnykstu. Šie paveikslai yra (pa)tyrimo praktika ir rezultatas, savotiškas juslinis komunikacijos įrenginys tarp gamtos materialumų ir žiūrovo. Aš žiūriu į peizažą ir tik tuomet, kai peizažas ima žiūrėti į mane, aš jį perkeliu ant drobės. Žiūrovas, žiūrintis į peizažą, kuris žiūri į jį, užbaigia kūrinį ir tampa bendraautoriumi.

,,Čia baigiasi miestas ir prasideda kalnas. Už nugaros oranžinės miestelio šviesos, priešais – juoda ir tiršta. Po kojomis traška akmenukai, pastebiu, kad einu lėčiau. Nejučia ištiesiu rankas į priekį, bet jos pernelyg grubios, kad apčiuoptų tamsą. Ją užuodžiu, girdžiu, čiupinėju akimis. Ją kvėpuoju. Geriau visada judėti, lėtai, bet judėti. Orientuotis kūno atmintimi. Galbūt matau, o gal tik žinau, kurioje vietoje kalnas susiliečia su dangumi. Galiu ten užlipti, užropoti, bet nenoriu. Ne, ne nebijau. Užlipti. Nemalonu tik grįžti  –  tamsoje leistis žemyn nestabiliu, byrančiu kalno šlaitu. Ten ropštis nėra prasmės. Neieškau nei ryškių potėpių, nei spalvų, nei pojūčių. Šiandien netrokštu jausti, kaip adrenalinas suspaudžia pilvą, kaip peršti nubrozdinti keliai. Gal ryt. Dabar mane traukia niuansai. Subtilūs kontaktai. Jei tik neskubi, tamsa padeda juos užmegzti. Ten visko tiek daug. Tamsa atidaro užrakintas slaptų kambarių duris ir esybės, kurias ten buvai užrakinęs, išsprūsta į laisvę. Tik tamsoje gali jas atidžiai apžiūrėti.“

Ištrauka iš  lauko tyrimo dienoraščio

   ***

Individą supančio pasaulio materialumai tik tam tikrose skalėse yra atpažįstami ir suvokiami aiškiai, įprastai ir konkrečiai. Tos skalės  apsprendžia žmogiškojo sensorinio pasaulio suvokimo ribas.

Žmogaus akies tinklainė reaguoja į saulės skleidžiamas elektromagnetines bangas. Tą nedidelę saulės spektro bangų dalį  (nuo 380 iki 760 µm), kuri patenka į mūsų regos jutimo diapazoną, vadiname šviesa. Manoma, kad vidutiniškai apie 70% informacijos apie aplinką žmogus gauna regos organo dėka, tačiau dėl itin didelės įtakos kognityvinei raidai, komunikaciniams sugebėjimams ir t.t.,  ne mažiau svarbi juslė yra klausa. Žmogus gali girdėti garsus, kurių dažnis yra tarp 20 Hz ir 20 000 Hz, o katės girdi garsus iki 32 000 Hz, šunys – net iki 46 000 Hz.

Suprantant savųjų pojūčių, kaip būdo pažinti aplinką, specifiškumą ir ribotumą, tampa akivaizdu, kad pasaulį patiriame tik tokį, kokį mes jį gebame apčiuopti savo juslėmis.

 Šis kūrinys yra apie ribų refleksijas. Ribų, kuomet išorinio pasaulio informacijai apdoroti žmogaus sensorinei sistemai ima trūkti neurofiziologinio jautrumo, todėl trūkstamas dalis ji užpildo gliukais ir projekcijomis.

 Pojūčių skalių paraštėse automatiškai įvykstanti generalizacija  – nesudirgintų receptorių informacinės tuštumos juodųjų dėmių užpildymas – yra beveik nekontroliuojamas ,,kūrybinis“ procesas. Tačiau galime jį stebėti, reflektuoti ir individualius atradimus perteikti menine kalba.

Pasak neurobiologo Robert Sapolsky, kūrybiškumas tėra netipiškai plačių asociatyvinių neuronų tinklų veiklos rezultatas.

Sunkiai įmatomi peizažo objektai, perkelti ant drobės, tampa sunkiai įmatomomis žiūrinčiomis būtybėmis. Tikrovę transformuoja ribotas ir specifiškas sensorinis aparatas, neuronų biologija ir žmogiškoji psichologija – siekis viską paaiškinti, harmonizuoti, suderinti, sutvarkyti pagal savo kūno ir savo kultūros primetamas taisykles ar mitologiją.

(Pa)tyrimas perkeltas iš realios aplinkos į labaratoriją – galeriją. 

Reflektuojant neurofiziologinį triukšmą ir psichologinius vaizduotės gliukus, kurie atsiranda balansuojant ties pojūčių skalių riba, kaip senorinio aparato dirgiklis pasirinktas materialus objektas, į meditatyvę savistabą gramzdinantis stereotipinis archetipas – peizažas, apgaubtas tamsos, rūko, arba ,,išbliūrintas“ greičio, nes stebimas/girdimas per automobilio langą.

60 min. garso paveikslo pagrindą sudaro trys besikartojančios ,,balto triušmo“ (white noise) dalys – greitkelis šalia miško, vandenyno bangų mūša ir žmogaus kvėpavimas ,,Ujjayi pranajama“.  Tai vadinamasis vandenyno kvėpavimas  –  jogos praktikos dalis, gilus, šniokščiantis kvėpavimas atpalaidavus gerklas, skirtas nuraminti ir atvėsinti kūną ir protą.

Žiūrintys ir kvėpuojantys peizažo objektai iš tolimos perspektyvos yra niekas kitas, tik tu pats, žmogus, iš arti.

Garso paveiksle, pradžioje natūralaus, nesterilaus peizažo  –  balto triukšmo – nuotaika taip pat, kaip ir paveiksluose, kinta pagal žmogiškosios fiziologijos tvarką. Vos apčiuopiami atmosferiniai garsai tampa kažkuo,  ką žmogaus protas siekia atpažinti kaip harmoniją, muziką. Ją išgirsti yra tarsi būdas tapti svečiu savo paties galvoje, tarsi iš šono stebėti įgarsintą minčių ir pojūčių užesį. Garso paveikslo bendraautorė kompozitorė ir muzikos terapeutė Migloko Miglė Vilčiauskaitė.

Gilinantis į savosios sensorikos ribotumą ir todėl subjektyvumą, tampa aišku, kad prie antropocentristinio pasaulio suvokimo ir šios pasaulėjautos nulemtos antropoceno eros įsigalėjimo, prisidėjo žmogiškojo sensorinio aparato racionalizacija –  žmogaus pojūčių/siekių vertinimas kaip objektyvios matavimo/vertybių sistemos. Reflektuojant savosios sensorikos subjektyvumą,  mus supanti materija atsiskleidžia kaip esanti nepažini, todėl filosofiškai ar mistiškai gyva.

 ***

Pastaruoju metu humanitariniuose ir socialiniuose moksluose pastebimas didelis dėmesys sensorikai – jutimiškumui. Kultūros tyrimuose suformuluota sensorinio tyrimo metodologija, kuri remiasi fenomenologiniu modeliu (viena autorių socialinė antropologė Sarah Pink) naudojama šiuolaikinio dizaino tyrimuose, urbanistikoje ir etc.

Šio, hibridiško raiškos būdais, projekto tikslas – sensorinės prieigos principus pritaikyti meninei kūrybai.

Parodoje eksponuojami aliejinės tapybos darbų serija ir 60 min. garso paveikslas. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.