Čiurlionis. Drive

Tapydama mąstau ir kaip fotografė, ir kaip tyrėja. Tapyba yra priemonių rinkinys mano kūrybinėje laboratorijoje.

Stereotipiškai tai, kas fotografijoje yra brokas, tapyboje – legali meninės išraiškos priemonė. Tai vizualinis triukšmas, iškreipiantis vaizdo žinutę ir sukuriantis jai autentiškumą, nepakartojamumą. Tapau triukšmą, kuris atsiranda, kai akiai (arba kamerai) trūksta šviesos. Jautrios juostos grūdas, pikseliai yra potėpiai. Kai temstant besikeičiančios šviesos spektras keičia mūsų matomą realybę, vieni receptoriai reaguoja į tam tikro ilgio bangas ir skiria spalvas, kiti „mato“ šviesą, jie jautresni, tačiau neskiria spalvų, tuomet prieblandoje įprastas pasaulis pasikeičia, o smegenys dirba, stengiasi iš konteksto jį atkurti. Kuo daugiau tamsos, tuo daugiau kūrybos.

Kita dimensija – laikas. Kai triukšmą sąlygoja laiko stoka, saulės spektro bangos nespėja nukeliauti ir sudirginti šviesai jautrių receptorių, vaizdas tampa neryškus, neuronai spėja, tačiau nepataiko, matymas tampa šiurkštus, mirgantis, redukuojasi iki abstrakcijos.

Kuo daugiau triukšmo, tuo daugiau vietos projekcijoms – pradedi matyti, kas esi, ko nesąmoningai nori, kur gimei, ką esi išmokęs.

Tai panašu į būrimą kavos tirščiais.

Agnė Gintalaitė

,,Dar tada, kai studijavau psichologiją, susidomėjau antropocenu, posthumanizmo, transhumanizmo, gyvūnų teisių idėjomis. Sužavėjo mintis, kad gyvūnas ar negyvas objektas tampa tarsi tavo kolega, kūrybos bendraautoriumi. Ir gyvenime, ir mene man artimesnė bendradarbiavimo, o ne dominavimo pozicija. Tuo metu daugiau kūriau į „stalčių“ – rašiau knygą, fotografavau ant plento suvažinėtus gyvūnus ir ant jų klojau savo to laikotarpio darbo kasdienybę – modelių stereotipinėmis „fashion“ pozomis nuotraukas. Gaudavau grafišką, beveik abstraktų vaizdą, kurio sluoksnius atskirti ir atpažinti objektus būdavo įmanoma tik kruopščiai ir atidžiai tyrinėjant, lyg pasienio darbuotojui spoksant į rentgeno peršviestus lagaminus. Rodos, ši problematika tebėra diskurso centre? Kita, tačiau susijusi tema – tipologiniai žaidimai, mokslinio tyrimo taisyklių perkėlimas į meno kūrimo procesą. Psichologijoje dirbau su fenomenologiniu tyrimu, jo principus taikiau kūryboje. Domina idėjinis tarpdiscipliniškumas, tyrimo metodų kūrimas siekiant vieno aiškaus tikslo – suprasti pasaulį jo nesuvulgarinant. Šiuo metu įdomiausios su valstybingumu susijusios temos, kultūros statusas, nacionalizmo ir etnocentrizmo suvešėjimas, identiteto politika. Mėginu suprasti, kodėl susiformavo tabu kvestionuoti tautiškumo vertybių hegemoniją. Įdomu migracijos klausimai, „prigimtinė“ kultūra. Atradau, kad antropologijos išeities taškas – kultūrinis reliatyvizmas ir šio mokslo metodas – lauko tyrimas gali būti perkelti į meninės kūrybos lauką. Mano paroda „Čiurlionis. Drive“ būtent apie tai.“ – visas tekstas artnews.lt