Mano draugė Daiva (vardas pakeistas) su vyru augina keturis vaikus, du berniukus, ir dvi mergaites.  Ji psichologė, vyras — žymus medikas, konservatorių partijos narys. Vaikai gražučiai kaip angelėliai.  Užsuku pas ją puodeliui kavos.

Stalas užverstas vaivorykštės spalvų juostelėmis, kurias Daiva siuva mažiesiems prie marškinėlių, ant žemės vyksta plakatų gamyba. Visur išmėtyti dažai, spalvoto audinio skiautės, balionai. Šeimyna lyg kokioms Velykoms ruošiasi šeštadienio paradui.

Aš truputį nustembu. Galvoju, kaip čia atsargiai pasiteirauti, kodėl homoseksualumas tapo šeimos aktualija. Gal Matukas? Gal jis gėjus? Gal šeima jį tokiu būdu palaiko? Žiūriu į dvylikametį berniuką, kuris uoliai piešia juodas barzdas už rankų susikibusiems siluetams plakate ir mėginu atrasti kažkokius skiriamuosius bruožus.

Daiva atspėja kas darosi mano galvoja ir ima kikenti:

— Ne, pas mus šeimoj dar nėra nei gėjų, nes lesbiečių, tačiau tam, kad juos palaikytum, nereikia būti homoseksualiam. Net atvirkščiai, heteroseksualūs žmonės, jei tik mąsto racionaliai, yra jiems dėkingi.

Racionaliai?

Daiva nekalba apie toleranciją, empatiją, priėmimą.

Jokių skambių žodžių, jaustukų ir jokių emocijų. Man patinka, kad ji niekada nekraupsta ir nesipiktina tuo, ką sako, rašo arba daro debilai.  Ji jų tarsi nepastebi ir todėl neišvaisto energijos.

— Ar žinai kiek pasaulyje žmonių? Septyni milijardai, ir jų vis daugėja ir daugėja…, — Daiva sekundei nutyla ir  pažvelgia į aplink triūsiančius savo vaikus. — Kasdien išnyksta net kelios augalų ar gyvūnų rūšys. Bet ar gali būti didesnė prasmė ir malonumas, nei vaikai? Taip šaukia kiekviena mūsų ląstelė. Ir dauginamės, nes esame palikuonys tų, kuriems patiko daugintis, nors šiandien tai visai nebenaudinga žmonių rūšiai ir planetai. Mes bandome uždirbti kuo daugiau, sukaupti kuo daugiau, kad paliktume savo vaikams. Tada, kai mes realizuojame save vaikuose ir siurbiame viską iš aplinkos, homoseksualai dirba, kuria, gyvena tai aplinkai, praplečia ir praturtina ją. Paprasčiau tariant, jei jie gyvena šalia, atsiranda daugiau vietos ant žemės mūsų vaikams. Todėl esame dėkingi jiems. Ir mūsų pareiga, kad jie gyventų ir kurtų laimingi kartu su mumis. Jiems nereikia visos energijos ir meilės atiduoti vaikams, jie gali ja dalintis. Bet tam jie turi jaustis saugūs, argi tai neakivaizdu?

— Bet kartais ir homoseksualūs žmonės turi vaikų…

Daiva linkteli.

— Žinoma. Juk beveik 80 procentų iš mūsų gali pamilti ir savo, ir priešingos lyties žmogų. Ir apskritai, pasaulyje yra visko tiek daug. Todėl jis ir įdomus, stebinantis ir užknisantis. Bet tai nekeičia fakto, kad labiausiai palaikyti LGBT turime mes, tie, kas pasauliui skolingi, laimingos save realizavusios daugiavaikės šeimynos!

Kaip tik tuo metu grįžo tėtis.  Įžengė pro duris temdamas pilnus maišus maisto, kažką niūniuodamas po nosimi,  ir mosuodamas vaivorykštės spalvų vėliava.