Apsilankiau pas būrėją tik kartą, iš smalsumo. Informacija pasirodė kvestionuotina, net nerealistiška. Bet gal aš pernelyg skeptiškai nusiteikusi? Šio būrėjo pasaugomis naudojasi seimo nariai, o jie gi neklausytų kokio diletanto arba pamišėlio…

Pusamžis vyras su juodu Hugo Boss kostiumu buvo įsikūręs indėniškoje palapinėje stovinčioje miškelyje netoli vieno prabangaus SPA  centro.

Senas lempinis televizorius būrėjui atstojo jam krištolo rutulį.

“Geresnė vaizdo kokybė“, — lakoniškai paaiškino jis ir suplojo rankomis.

Televizorius įsijungė, sutraškėjo ir pamažu ėmė ryškėti nespalvotas vaizdas. Atrodo, kad filmuota dronu, bet nesu naivi, suprantu, kad tai magija.

Vilnius. Mano gimtasis miestas atrodo gerokai pasikeitęs.

Kairysis Neries krantas pristatytas dangoraižių, ant stogų įrengtos patogios malūnsparnių nusileidimo aikštelės su grėsmingais ženklais “privati valda“. Žmonių nedaug, kamščių beveik nėra, nes pelno miestui neduodantys tiltai privatizuoti, todėl dabar kiekvienam norinčiam pateikti į kitą krantą tenka susimokėti, užtat tiltai gražūs, prižiūrėti, kai kurie net iškloti kilimais ar padengti auksu. Ant kai kurių tiltų auga medžiai, tai pritraukia daugiau keleivių, nes medžių mieste daugiau ir nebelikę.  Tiesa po tiltų privatizacijos, apsukrūs startuperiai už eurą ėmėsi perkėlinėti žmones valtimis, tačiau tiltų savininkai greit susigriebė ir supirko Neries pakrantes, jas aptvėrė ir pristatė patogių daugiabučių.

Senamiestis beveik tuščias. Ant šaligatvių, pažymėtų ženklais “pėstiesiems negalima“ stovi prabangūs automobiliai. Žmonės vaikšto siaurais takeliais, kurie visi veda iš vieno prekybos centro į kitą. Nes daugiau nėra kur eiti. O namo kartais tenka grįžti tiesiog tvoromis arba lipant balkonais.

Vilniaus universitetas iškeltas į priemiestį, o jo buvusiuose pastatuose įsikūręs prekybos centras “Rimi“. Pastato atpažinti beveik neįmanoma, jis gerokai patobulintas, žinoma, praplėstas, iškirstos didesnės vitrinos, pakelti stogai. Norint privažiuoti prie “Universitetinio RIMI“ reikia važiuoti nauju tuneliu, tuo pačiu, kuris veda ir į buvusiose prezidentūros patalpose įrengtą prekybos centrą “Senukai“. Mažvydo bibliotetekoje įrengti prabangūs apartamentai, Rotušėje restoranas ir masažo salonai, Šiuolaikinio meno centre ir buvusios Dailės Akademijos patalpose – prestižinis privatus karalienės Morkos vaikų darželis.

Tik archikatedra bazilika kaip ir priklausė, taip ir tebepriklauso bažnyčiai.

Čia mėgsta rinktis ir rodyti stebuklus miesto valdžia. Popupiariausias – vyskupo ir mero malda, po kurios priešais Katedrą stovinti beveik 4 metrų skulptūra “Zuikis Puikis“ ima verkti tikromis “chardonay“ ašaromis, kurias  sąmoningi miestiečiai laižo arba renka į buteliukus pardavimui.

 

Magija ima sklaidytis kartu su smilkalų dūmais, o senas televizorius transliuoja tik teleloto.

Jei noriu žiūrėti toliau, turiu sumokėti dar 20 eurų. Atsisakau. Ir taip jaučiuosi apgauta. Įtikina viskas, bet tik ne  keturių metrų“Zuikis Puikis“. Jis bus daug didesnis.