Po Indiją keliavo studentų porelė. Pinigai ėjo į pabaigą, viešbutyje juos apvogė, turguje ne kartą apgavo. Gatvėje jie pamatė elgetaujantį berniuką, kuris merginai pasirodė panašus į Budą. Į galvą jai toptelėjo mintis, o gal tai elgeta persirengęs princas? Gal, jei duos jam išmaldos, princas juos nusives į savo rūmus ir atlygins šimteriopai už gerą širdį? Tuo tarpu jos draugas, žiūrėdamas į valkatą galvojo visai kitokias mintis: “štai dar vienas valkata, kuris pasipainiojo mano kelyje. Šūdas. Kaip nenoriu, bet teks jam atiduoti pusę pietų.“
Jaunuoliai susižvalgė ir atidavė valkatai pusę savo pietų. Valkata berniūkštis iššiepė burną, net nepadėkojo, tik griebė maistą rodydamas savo sugedusius dantis, jis nebeatrodė panašus į princą.
Po šio įvykio mergina pasijuto pikta ir nusivylusi, o vaikinas, nors ir alkanas, linksmai sau švilpavo. Jis jautėsi laimingas.
Dao mokytojas paaiškino istorijos moralą: darydamas gerą žmogus tikisi atlygio ar bent jau dėkingumo, jis tai daro iš arogancijos ir noro būti geresniu už kitus. Todėl gyvenimo realybė tokį išpuikėlišką ego sutrypia kaip kvailį su batonu elgetų minia. Tikroji išmintis ir dorybė –  būti paprastu žmogumi, kuris nenori nieko išgelbėti, o tik ramiai gyventi savo gyvenimą. Deja, kartais visi galime patekti į tokią situaciją, kad teks pasiaukoti ir pasidalinti paskutiniais pietumis. Ne dėl to, kad nori būti geras, o dėl to, kad kitaip tiesiog nebebūtum žmogus, o tik šlamštas.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

šis pasakojimas atsirado perskaičius Vegetaru pasivadinusio žmogaus komentarą prie teksto apie pabėgėlius. Ačiū jam už įkvėpimą.