Šėtonas, ne kas kitas paskatino mane atsiversti tą pasenusį žurnalo numerį dantisto laukiamajame.

Randu reportažą apie verslininko ir medžiotojo gamtos muziejaus papildymą ir ta proga surengtą šventę. Šalies elitas fotografuojasi stirnų, dramblių ir tigrų iškamšų fone. O čia, už raudonų suknių ir besišypsančių dirbtinių dantų, naujieji eksponatai. Baltas raganosis ir …

Žiūriu į negyvą, vaškinį kūną ir atpažįstu jį, nors žvilgsnis nebe tas. Gal akys įstatytos stiklinės? Gal tai kas nors kitas? Ne, apsigauti neįmanoma.

Jėzau…vis tik bijojau, jaučiau, kad galėjo  nutikti kažkas panašaus.

Žurnale rašoma, kad jei ne naujasis įstatymas, kuris įteisino naktinių optinių taikiklių naudojimą, šis išskirtinis eksponatas galėjo kolekcijos ir nepapildyti:

“Užklupau dar visai tamsoje, nieko neįtariantį. Jis klūpojo tarp alyvų krūmų ir marmaliavo kažką po nosimi“ — pasakoja medžiotojas verslininkas, — pasijutau nepaprastai, tarsi būčiau liudininkas ypatingo ritualo ir tuomet nuspaudžiau gaiduką“.

Padedu žurnalą į vietą ir išeinu iš dantisto kabineto. Pliaupia lietus.

Vėliau žmonės kalbės, kad jis į Vilnių atvažiavo prabangiu BMW, tačiau tai tebuvo senas dviratis. Pirmiausia su juo susidraugavo jaunimas, studentai, gal keli menininkai ir VU filosofijos ar politikos instituto dėstytojai. Jie klausė, ką jis kalba, kvietėsi į namus, diskutavo, ginčijosi.

“Tai, ką jūs laikote vertybėmis, galbūt tėra įpročiai, — mokė jis, — žodžiu “tradicija“ dažnai pridengiamas tingėjimas mąstyti, ieškoti tiesos ir keistis“.

Nors paskui jį trainiojosi dvylika vadinamųjų mokinių, tik vienas, keistokas tipas užrašinėjo ką jis kalba. O kalbėjo apie meilę, empatiją, pagarbą kiekvienam gyvam sutvėrimui. Tuo metu jis dar nebuvo žinomas.

Jėzus išgarsėjo tuomet, kai Vilnelės vandenį pavertė vynu, o medžius ant Gedimino kalno kanapėmis. Tuomet juo susidomėjo alkoholio monopolininkai ir valdžia. Vilnelės vandenį išpilstė į butelius, medžius nukirto ir padegė.

Dėl to, kaip suprasti jo kalbas apie meilę, empatiją ir pagarbą kiekvienam gyvam sutvėrimui susikūrė dvi skirtingos stovyklos. Vieni sakė, kad tai putinistinė propaganda, kiti manė, kad Europos sąjungos ištvirkėliškumo skleidimas ir tradicinių šeimos vertybių griovimas.

Tuomet buvo išsiaiškinta, kad jis neturi LT pilietybės.

Ir neturi sąskaitos banke.

Vaikšto keistai apsirengęs.

Nemoka būsto paskolos.

Tik  kalba apie meilę ir daro neįprastus dalykus, verčia vandenį vynu ir vienu kepalu duonos pamaitina minią. Koks smūgis šalies ūkininkams! Bankrotas!

Akivaizdu, kad jis buvo nenormalus. O žmogaus teises šioje šalyje turi tik NORMALŪS. Taip jau tradiciškai susiklostė.  Visi bandymai susitarti, kad žmogaus teisės priklauso visiems žmonėms buvo išjuokiami paprastai: “Dėl pripažintų žmogaus teisių tartis nereikia.“

Neturi žmogaus teisių, vadinasi esi gyvūnas, kurį galima sumedžioti. Ypač, jei gyvūnas nežinomas ir dar klaidžioja mieste, tikriausiai pavojingas.

Čia tradiciškai buvo pasitelkiami medžiotojai selekcininkai. Jais tapdavo patys normaliausi visuomenės atstovai, su pasais, sąskaitomis ir kitomis pripažintomis tradicinėmis vertybėmis.

Buvo manoma, kad jei nesi normalus, tai tapti iškamša, kuria tiek žmonių bent jau grožisi, ne pati blogiausia pabaiga.

Pavyzdžiui Facebooke, po Jėzaus iškamšos nuotrauka, puikavosi stilingų damų ir trumpulių komentarai:

“Koks dailutis“

“Ir aš norėčiau tokį pasikabinti“

“Fainulka“

Visi džiaugėsi Jėzaus iškamša. Verkė tik nenormalūs, taip juos atpažindavo, atimdavo žmogaus teises ir nušaudavo.