Kas tas menas? Pokalbis su Egle Grėbliauskaite

Eglė: ,,Kai menininkas kūrybos proceso metu sąmoningai pradeda galvoti kaip verslininkas, jis nustoja gaminti meną“

Jean Poule Sartre: ,,Kai filosofas sustoja, menininkas eina toliau“

,,Būti menininku reiškia, kad ne tik gali visiškai laisvai mąstyti ir reikšti savo mintis, bet dar daugiau – būtent tai ir yra tavo darbas“ – sako ji. Man atrodo, kad nežinant Eglės intencijų yra gana sunku suprasti jos kūrybą kaip vientisą sistemą. Tapyba ir konceptualūs, šalti, iš pirmo žvilgsnio tiesmukiškai visuomenę bei institucijas  kritikuojantys kūriniai,  įsigilinus atsiskleidžia turintys platesnį kontekstą – biografinius elementus, asmeniškumus,  autentišką meno sampratą ir aiškiai artikuliuojamas vertybes. Eglė turi sau susikūrusi savotišką menininko etinį kodeksą, kuris galėtų būti įdomus ir kitiems kūrėjams kaip instrumentas, padedantis nepasimesti visuomenės lūkesčiuose, nebandyti patenkinti jų visų, o apsibrėži savo identitetą. Kitas svarbus klausimas, kurį aptarėmė šiame pokalbyje, kodėl visuomenei menas yra pirmo, o ne antro reikalingumo dalykas ir kodėl supermarketai nėra svarbesni už muziejus ir galerijas.

Eglė Grėbliauskaitė, nuotraukos autorė – aš

Aš: Kas tave sudomino mene? Kaip keitėsi nuomonė, apie tai kas tai yra profesionalėjimo kelyje – nuo suaugusiųjų dailės būrelio iki meno doktorantūros?

Eglė: Visada domino prasmės paieškos. Tačiau patrauklus menas buvo tuo, kad man tai atrodė erdvė, kur iš tiesų laisvai skleidžiasi mintis.

Maniau, kad menininkas yra tas, kurio karjerai nekenkia buvimas autentišku savimi, menininkas gali nesijaudinti, ką žmonės pagalvos, ir svarbiausia, tai jam nepakenks. Menininkui nereikia apsimetinėti, vaidinti socialinių vaidmenų.

Galbūt tai viliojo todėl, kad pati gyvenime labai daug susidūriau su visuomenės stereotipais ir jaučiausi nuolat norminama.

Eglė ir jos tapybos darbas, kuris pagal spalvą atsitiktinai pritiko prie palto, kurį atnešė stilistė Justė Kubilinskaitė fotosesijai ,,Moters“ žurnale. Nuotrauka, aišku, mano.

Meno patrauklumas, kad jame gali visiškai laisvai mąstyti ir laisvai reikštis, ir net dar daugiau – būtent tai ir yra tavo darbas.

Man tai imponavo, traukė. Jaučiau, kad noriu tokios priešpriešos, profesijos, kurioje taisyklė yra neturėti taisyklių.

Menininkas – kaip juokdarys rūmuose, jis gali pasakyti tiesą, ką galvoji. Tu esi tikras, autentiškas.

Kartais meno kalba pavyksta pasakyti dalykus, kurių nepasakysi niekaip kitaip, kuriuos galbūt net per sudėtinga racionaliai sudėlioti.

Menininkas tarsi žmogus su baltu bilietu, kuriam leidžiama kalbėti garsiai, ir tai stipri pozicija.

Toks idealus meno pasaulis į kurį įsivaizdavau einanti. Tačiau, kai prie jo priartėjau, supratau, kad tai tik iliuzija.

Nemanau, kad kas nors turi teisę aiškinti menininkui ką, kaip ir kada jis turi kurti. Net ir draugiški patarimai atrodo gana keistai, panašiai, kaip patarimai, ką labiau verta įsimylėti.

Aš: Ar tavo darbo versle patirtis nėra privalumas mene? Visuomenė nori matyti menininkus kaip verslininkus, bent jau sugebančius užsitikrinti sau pragyvenimą. Menininkai verčiami įsiforminti ir prisiimti verslo žargoną, kad parduotų kūrinius turi išsiimti verslo liudijimus ar steigti individualias veiklas.

Ar ne puiku tokioje aplinkoje verslininkui tapti menininku, juk tuomet gali susikurti sau strategiją, marketingą ir pardavinėti savo darbus. Viskas viename.

Eglė: Yra du variantai. Pirmas variantas reiškia, kad verslininko kompetencijas naudoji parduoti jau sukurtam produktui, jo nekeisdamas. Tuomet reikia galvoti, kam tas menas būtų įdomus, kaip pasiekti tuos potencialius pirkėjus. Toks variantas yra tinkamas menui parduoti.

Antras verslo variantas – išsitiri rinką, ir gamini tai, kas turi paklausą.

Tarkim žinai, kad madingi žali paveikslai ir imi juos tapyti. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad toks priėjimas yra blogas, kaip verslas, tai visai geras būdas, tačiau reiktų suvokti, kad toji prekė jau nebėra menas.

 Aš: Anglų kalboje tokia prekė būtų menai – arts, lietuviškai – tai meniniai amatai, meno industrijos, ar tiesiog toks senas, mano ausiai sovietiškai skambantis terminas dailė. Bet kas apskritai yra tas menas? Kodėl art ir arts –  skirtingi dalykai?

 Eglė: Visų pirma, tai kiekvienas menininkas gerai žino, kiek meno yra jo mene, o kiek jis kuria lūkesčiams ar paklausai patenkinti. Ir ne nuo paveikslo spalvos tai priklauso. Menininkas, ir užsakymą gavęs gali išlikti menininku. Matau aiškią takoskyrą, nors meno žavesys tame ir yra, kad jo negali apibrėžti baigtiniu charakteristikų sąrašu. Meno esmė –  laisvos, nesitaikančios minties raiška. O jei menininkas pradeda sąmoningai reaguoti į paklausą, jis jau ima taikytis,  – gaminti  taikomuosius menus. Menas praranda savo esmę taikydamasis ne tik prie rinkos, bet ir tada, kai kūrėjas ima gaminti kažką, ką finansuoja įvairūs fondai, organizacijos, rekomenduoja kuratoriai, perka kolekcininkai ir t.t., kai mėgina kurti panašiai, kaip koks nors kitas kritikų išliaupsintas menininkas, ar tiesiog bando sekti viena ar kita mada. Be abejo, mes nesame iš vakuumo ištraukti žmonės ir reaguojame į visus šiuos dalykus, neišvengiamai bandome ir norime įtikti.  Aplinka yra mūsų identiteto dalis. Tačiau savirefeksija svarbi. Manau, kai menininkas kūrybos proceso metu sąmoningai pradeda galvoti kaip verslininkas, jis nustoja gaminti meną. Nieko tame blogo nėra, verslininko profesija irgi puiki.

Aš: Dabar jau turi atsakyti į natūraliai mintį sekantį klausimą –  jei menas nėra prekė, kas tai? Kokia prasmė tos laisvos minties raiškos?

Eglė: Pasaulis būtų liūdnas ir ribotas jei jį suvoktume tik racionaliais ir utilitariniais būdais. Tačiau, tam tikra prasme ir laisva mintis yra prekė. Tiems, kas mato tame vertę.

Aš: Juk į Paryžių žmones traukia ne fabrikai ir fermos, o menas, kultūra. Banalus argumentas, bet labai tikslus, naudingas kalbantis su politikais, vadinančiais menininkus veltėdžiais.

Eglė: Menas geba kalbėti neapčiuopiamomis simbolinėmis prasmėmis, o gali  būti paveikus ir naudodamas racionalią kalbą.  Tai nėra mokslas kurį turėtume ir galėtume pamatuoti. Jis veikia per intuiciją, per emociją, paralelinius registrus. Jei to nebūtų, užtektų dailės, dizaino, dekoro, kurio poveikį gal net galėtume pamatuoti. Yra kas meną tapatina su grožiu, jis žmogų nuteikia pozityviai, daro geresniu. Tai žinoma irgi yra prasmė, bet tai ne meno apibrėžimas.

Tačiau menas yra universalesnis dalykas. Menas turi būti tikras. Štai ir grįžtame prie nuvalkiotų frazių.

Atsisakau sutikti su teiginiu, kad menas neturi paskirties. Meno paskirtis – suteikti langą į laisvę, į įvairovę. Tai minčių lunaparkas. Jis atlieka ir pabėgimo nuo realybės funkciją.

Menas padeda ištverti gyvenimą, bet man labiau patinka, pramogų parko idėja. Būdas išeiti į crazy dimensijas, kur neturi prieš nieką pasiaiškinti. Visai atgaiva ir gal net reikalinga prekė šiuolaikinei visuomenei, kaip manai?

Žmogaus racionalus pasaulis yra per daug ribotas. Mes, žmonės, esam per daug riboti, kad suvoktume visumą. O per meną kažkokiu būdu galime prie jos prisiliesti.

“Į ŠALTĄ MŪRĄ ATSITRENKUS / IŠ SAVO SAPNO NUBUDAU“ 2018 m. Lapkričio 15 – gruodžio 10 d., Vilnius. – fotodokumentacija iš Eglės Grėbliauskaitės instaliacijos viešoje erdvėje, nuotrauka Agnės Gintalaitės.

Aš: Menas rafinuotas žaidimas. Dar noriu, kad man papasakotum  apie meną kaip aktyvizmo formą. Užsiminei, kad menas yra eskapizmo formą, o aš neseniai girdėjau mintį, kad aktyvizmas  yra eskapizmo forma. Tai meninis aktyvizmas yra dvigubas eskapizmas – nuo meno, ir nuo gyvenimo…

Eglė: Egzistuoja požiūris, kad tai socialinis aktyvizmas…

Aš: Tai ir sakau, socialinis aktyvizmas yra eskapizmas nuo savo problemų, psichologinių, o gal buitinių, ir mėginimas spręsti globalias problemas, tokiu būdu jaučiamasi reikšmingu.

Eglė: Jo jo jo -jaaahaaa, jaaahaaa – matai, kaip gerai, irgi paklausi terapinė prekė!

Aš: Kaip nuo tapybos tu perėjai prie tų maištaujančių kūrinių? Kodėl išeini iš saugios galerijos zonos? Juk galerijoje saugu bet ką daryti, net nuogai išsirengti, nes ten tu esi menininkas, o menininkas daro meną.

Saugioje erdvėje paprasčiau laisvai reikšti mintis. O kai žiūrovai yra tiesiog praeiviai einantys pro šalį, nepasiskaitę tavo CV? Baisoka.

Eglė: Kadangi visuomet jaučiau visuomenės spaudimą kokia turėčiau būti, gal todėl ir jaučiu norą judinti užsistovėjusių sistemų pamatus. Niekada neatitikdavau standarto – kodėl per plona? Vaikų nepagimdysi… Kodėl pirštai tokie ilgi? Su tokiais reikia pianinu groti. Kodėl tokia aukšta? Turėtum krepšinį žaisti. Kaip čia iš mados į verslą? Kaip iš verslo į meną? Kodėl menai ne galerijose? Kodėl ne apie metafiziką? Gal gali sukurti kažką gražaus? Nežinau, kodėl gyvenime vis atsidurdavau situacijose, kad man tie buki stereotipiški lūkesčiai ir patarimai, kaip turiu elgtis buvo išsakomi į akis. Esu jautri norminimo procesui, ypač kvailai nepagrįstam ir man natūraliai norisi jam priešintis.

Todėl ir tapyboje, pajutusi norminimą, ėmiau priešintis savo kūryba. Aš suprantu, kad yra sričių, kur norminimas yra pagrįstas, bet tik jau ne mene. Per vieną paskaitą dėstytojas pasakė, kad turime tapyti taip, kad menininko kūriniai turi būti atpažįstami iš jo braižo, arba, kokia yra tikroji tapyba, o kokia „netikra“. Tokių norminimų, vienos tiesos piršimo meno lauke yra nemažai. Tuomet aš pradėjau tapyti daugybos lenteles ir sąsiuvinių viršelius. Man svarbiausias meno aktas buvo ne pati tapyba, o pasipriešinimo periferiniam miesčioniškumui. Panašiai, kaip po pamokų paliktas mokinys, rašau ant lentos daugybos lentelę. Kaip Bartas iš Simpsonų. Jūs taip norit? Štai, aš jums tai duosiu. Padariau daugybos lentelę be klaidų. Hiperbolė, ar atgręžtas veidrodis yra visai veiksminga strategija.

Ironiška, kad kūrinys buvo labai gerai įvertintas, ir jis dėstytojams labai patiko. Matyt todėl, kad be klaidų nutapiau.

Aš: Štai, kaip studentė jautriai reflektuoja tarybinius laikus…

Eglė: Kartais pačiai būtų įdomu sužinoti, kokia būtų buvusi mano kūryba, jei nebūčiau susidūrusi su visais tais represiniais mechanizmais. Tačiau būtent todėl, kad jie buvo, supratau, kad galiu kurti tiesiog reflektuodama tai kas vyksta aplink.

Aš: Menas yra priklausomas ir nuo suvokėjo. Taip mus mokė Alfonsas Andriuškevičius. Vienas iš meno vertinimo kriterijų  – jo daugiasluoksniškumas.

Eglė: Yra visai kitokia, prieštaraujanti šiai, išvalyto meno kūrinio idėja. Jei menininkas parenka kuo tikslesnes priemones, kad kuo aštriau durtų į tą tašką, į kurį renkasi durti.

Aš niekad negalvoju, kaip sukurti kūrinį su dideliu kiekiu potencialių interpretacijų inspiracijų. Man svarbiau, kad jis rezonuotų su tuo, kokios inspiracijos vedina jį kūriau. Suvokėjas jį greičiausiai perskaitys savaip, bet man svarbu ištraukti kūrinį iš neapčiuopiamos erdvės ir suteikti jam fizinį kūną.

Tai įdomus žaidimas.

Menas kalba kodų, simbolių kalba.

Geras jausmas kalbėti apie tai, kas iš tiesų rūpi. 

Mano vertybių herarchijoje tam tikros problemos – socialinės probemos – yra labai svarbios. Jei jų nebūtų, gal mielai daryčiau, kurčiau kažką kitą, tačiau jie yra. Ir aš negaliu apie tai nekalbėti, o kadangi esu menininkė, kalbu apie tai meno kalba.

Nemanau, kad meno kūrinio funkcija yra pasiekti konkrečių pokyčių. Bet jis gali sukurti pretekstą diskusijai.  Pamatyti situaciją kitoje perspektyvoje.

Aš pati esu institucijos dalis, vadinasi jos refleksija yra sveikas savikritikos aktas.

Tai nepanaikina kritikos objekto.

Tai ne konformizmo atmaina, o kalbėjimas sistemai priimtina ir suprantama kalba.

Aš: Tarkim, turi gauti leidimą, kai nori rengti protestą. Tuomet yra protestas. Yra kitas būdas, kuriam leidimų neprašoma – pasiimi plytgalį ir eini daužyt vitrinų. Tai yra riaušės.

Eglė: Dažniausiai viską derinu, su sistema kalbuosi jos kalba, net ir taip kalbantis, išlenda daugybe neatitikimų deklaruojamai koncepcijai. Visai smagu keisti sistemą jos pačios rankomis. Tai įdomus rebusas.

Meno institucijos didžiuojasi maištautojais, bet tik tada, kai tai neliečia dabartinių problemų, ir neliečia jų pačių konkrečiai. Jei tik paliečia – įjungiami represiniai mechanizmai – ignoravimas, menkinimas, rodymas galios…pasitelkiama visa plejada įrankių, kuriais apsiginama nuo maištautojų. Tai irgi normalu, tai žmogiškos kondicijos bruožai.

Aš: Akademinės institucijos, Universitetai yra vienos labiausiai konservatyvių, nekintančių, rigidiškų organizacijų, bent jau taip jas vertina sociologai.

Eglė: Tai hipokritiška pozicija. Meno akademija galėtų turėti kitokius kriterijus. Man patinka tikrinti sistemos ribas. Bet tame žaidime neturėdamas tam tikro kortų rinkinio – legitimių priemonių, simbolinių verčių,  niekad nebūsi išgirstas.

Aš: Tas kortų rinkinys – laipsniai, meno kūrėjo statusas, parodos, apdovanojimai…tai, kas tarsi suteikia teisę garsiai kalbėti meno kalba. Menininko baltas bilietas?

Eglė: Iš dalies. Meno institucijai patogiau kuruoti inventorizuotas prekes, o kritiškų, socialiai aktyvių kūrinių visas įdomumas ir yra visuomenės reakcija į juos.

Aš: Galima sakyti, kad kūriniai įvyksta tik tada, kai atsiranda reakcija. Bet dabar noriu užduoti klausimą iš kitos operos. Kaip išgyventi menininkui, jei jis nenori daryti tokio meno, kuris ,,eina“?

Eglė: Menininkui svarbu, kad būtų tarpininkas tarp jo ir visuomenės, kuris paaiškintų, kam tas menas reikalingas ir pasirūpintų, kad menininkas turėtų galimybę kurti. Menotyrininkai, galerijos, muziejai, fondai turėtų atlikti šią funkciją. Niekas neturi teisės aiškinti menininkui, ką jis turi kurti, kokį meną, šiuolaikišką, ar senovišką.  O dabar menininkai stumiami gaminti meną, kuris įtiktų. Tai kenkia meno kokybei. Tai taip pat kenkia ir meno institucijoms, nes silpnina jų atstovaujamą produktą. Tarnas ir prisitaikėlis visuomet bus silpnesnis už tvirtą pareiškimą turintį subjektą.

Neteisūs tie, kurie sako, kad nieko tokio, jog galerijos ir muziejai, koncertų salės ir teatrai uždaryti, nes menas nėra pirmo reikalingumo prekė.

Menas yra pirmo reikalingumo prekė. Būtent jis teikia prasmės, įkvėpimo, suteikti jėgų, apginti tiesą, veikti pasaulėžiūrą. Bet tik tuomet, kai jis geba išlikti originaliu ir autentišku, laisvos minties nešėju.

Tam turi pasikeisti visuomenės supratimas, turi tapti aišku, kodėl svarbu finansuoti meną ir klausytis ką jis gali papasakoti.

Aš: Ir meno pirkėjai turėtų to išmokti ir nereikalauti prie sofos priderintų paveikslų.  O kalbant apie valstybinį sektorių, esu skaičiusi apie tam tikrų meno projektų finansavimą Skandinavijoje. Pasirinkti menininkai  gauna finansavimą, tačiau niekas nevertina jų projektų, niekas jų nematuoja, jiems nereikia stengtis įtikti. Tokiu būdu sukuriama daug blogo meno, bet taip atsiranda ir pasaulį nustebinantys kūriniai.

Eglė:  Kaip ir sakiau – niekas neturi teisės aiškinti menininkui, koks turi būti menas.

Daugiau Eglės kūrybos pamatykite čia: www.eglegrebliauskaite.com

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.