Man įdomu išsiaiškinti, apie ką kalba žmonės, kai jie mano, kad kalba apie meną. Viena, ką rašo estetikos vadovėliai, sako pranešėjai konferencijose, o kita yra buitinis kasdienis diskursas, kuriame romantinės humanistinės klišės, meno kaip tautinės valstybės propagandos priemonės sampratos pinasi su modernizmo srovių manifestais, laisvos rinkos idealais, moksliniais terminais ir visuomenės aktualijomis. Iš viso to gimsta kažkokios vaizduotės šešėliuose besislepiančios chimeros, dėl kurių daug ginčijamasi, bet retai kas mėgina jas vilkti į dienos šviesą ir apžiūrėti.