Reflektuojant savosios sensorikos subjektyvumą,  mus supanti materija atsiskleidžia kaip esanti nepažini, todėl filosofiškai ar mistiškai gyva. 

Pilnas tekstas yra  čia

Garso paveiksle, pradžioje natūralaus, nesterilaus peizažo  –  balto triukšmo – nuotaika taip pat, kaip ir paveiksluose, kinta pagal žmogiškosios fiziologijos tvarką. Vos apčiuopiami atmosferiniai garsai tampa kažkuo,  ką žmogaus protas siekia atpažinti kaip harmoniją, muziką. Ją išgirsti yra tarsi būdas tapti svečiu savo paties galvoje, tarsi iš šono stebėti įgarsintą minčių ir pojūčių užesį. 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.