Čiurlionis.Drive

šiuo metu vykstanti paroda galerijoje THE ROOM

Mano aliejuje ant drobės daug fotografijos, bet nėra nuotraukų.

Stereotipiškai tai, kas fotografijoje yra brokas, tapyboje – legali meninės išraiškos priemonė. Tai vizualinis triukšmas, iškreipiantis vaizdo žinutę ir sukuriantis jai autentiškumą, nepakartojamumą. Tapau triukšmą, kuris atsiranda, kai akiai (arba kamerai) trūksta šviesos. Jautrios juostos grūdas, pikseliai yra potėpiai. Kai temstant besikeičiančios šviesos spektras keičia mūsų matomą realybę, vieni receptoriai reaguoja į tam tikro ilgio bangas ir skiria spalvas, kiti „mato“ šviesą, jie jautresni, tačiau neskiria spalvų, tuomet prieblandoje įprastas pasaulis pasikeičia, o smegenys dirba, stengiasi iš konteksto jį atkurti. Kuo daugiau tamsos, tuo daugiau kūrybos.

Kita dimensija – laikas. Kai triukšmą sąlygoja laiko stoka, saulės spektro bangos nespėja nukeliauti ir sudirginti šviesai jautrių receptorių, vaizdas tampa neryškus, neuronai spėja, tačiau nepataiko, matymas tampa šiurkštus, mirgantis, redukuojasi iki abstrakcijos.

Kuo daugiau triukšmo, tuo daugiau vietos projekcijoms – pradedi matyti, kas esi, ko nesąmoningai nori, kur gimei, ką esi išmokęs.

Tai panašu į būrimą kavos tirščiais.