Paulina Eglė Pukytė: ,,Esu už paprastumą, bet prieš supaprastinimą”

,,Eglės ir menas. Ekosistemos kontūrai“ . Projekto partneris – 7MD

Nuo studijų laikų man yra įstrigusi vieno kultūros teorijas dėsčiusio, VDA vizituojančio dėstytojo frazė, kad net sudėtingiausią teoriją turi būti įmanoma paaiškinti taip, kad suprastų kiekviena kaimo močiutė. Pasak jo, jei negali to padaryti, vadinasi, pats gerai nesupranti. Kodėl taip sunku žmonėms paaiškinti, kas yra menas? Ypač tas, kuris nėra akivaizdžiai gražus ir derantis prie sofos. Gal jo kūrėjai ir tyrinėtojai kalba taip neaiškiai, nes patys to nesupranta? Viena iš Eglių išsakė mintį: jei meną visai suprastume ir aiškiai apibrėžtume, tai jau nebebūtų menas, o tik teorija.

Tyrinėdama tavo kūrinius matau aiškiai formuluojamas mintis ir raštu, ir žodžiu, sugebėjimą žiūrovą suintriguoti, versti pagalvoti ir patirti „vau“ efektą, kai staiga imi ir suvoki, apie ką čia viskas sukasi. Ir dar labai ryškus humoro jausmas. Gal taip pat aiškiai, intelektualiai ir su humoru gali paaiškinti, kas yra menas? 

Dėkui už tokį mano kūrybos apibūdinimą, jis mane džiugina. O ar galiu čia ir dabar ką nors paaiškinti „aiškiai, intelektualiai ir su humoru“ – nežinau. Kaip išeis (šypsosi). Tu mus, savo pašnekoves, čia sugrupavai lyg ir atsitiktinai – to paties vardo pagrindu. (Šiaip tokių grupavimų nemėgstu, bet šiuo atveju žiūriu į tai konceptualiai, be to, beatodairiško ir įžūlaus medžių kirtimo Vilniuje akivaizdoje džiaugiuosi galėdama tokiu būdu pabrėžti medį savo varde.) O menas turi daug vardų ir daug apibrėžimų. Sunku paaiškinti žmonėms, kas yra menas? Gal galima būtų pasakyti, kad menas yra tai, ko nereikia paaiškinti? Ne dėl to, kad tai kažkas labai paprasta ir akivaizdu (tuomet tai nebūtų menas), o dėl to, kad ne supratimas jame yra svarbiausia. Kita Eglė visiškai teisi – juk meną pirmiausia patiriame, tuomet interpretuojame, ir kiekvienas tai darome savaip. Jei neturime pakankamų įrankių gilesnei, nei vien paviršinė, interpretacijai (o dėl mūsų švietimo sistemos, ignoruojančios meną, dauguma žmonių jų ir neturi), galime „paklausti“ meno teoretikų. Manau, nereikėtų pervertinti supratimo, juk „suprantame“ paprastai tik tai, ką ir taip jau daugmaž žinome, kas atitinka mūsų išankstines nuostatas – tai kokia iš to nauda? Man, ir kaip suvokėjai, ir kaip kūrėjai, menas yra reikalingas kaip išklydimas iš tos žinojimo grandinės, kaip abejonės išraiška, o tiksliau – kaip abejonės patvirtinimas. Abejonė ir patvirtinimas – priešingybės, bet kaip tik todėl čia ir reikia jų abiejų. Geras menas galbūt yra tas, kuris niekada iki galo taip ir nepagaunamas, kuris leidžia matyti begalybę, – kitaip sakant, jo suvokimas yra begalinis, nesibaigiantis procesas. Tačiau, kaip tu teisingai ir sakai, kad įsitrauktų į tą begalinį, tiriamąjį, naujo ieškantį procesą, žiūrovas turėtų būti suintriguotas, įtrauktas pirmiausia tokiu kūrinio elementu, kuris būtų paveikus čia pat ir iš karto. Aš, ir kaip menininkė, ir kaip rašytoja, esu už paprastumą, bet prieš supaprastinimą ir vulgarizavimą. Pavyzdžiui, tokį, kai neseniai „Šeimų marše“ buvo išreikštas pasipiktinimas Dainiaus Liškevičiaus kūriniu, interpretavus jį pačiu primityviausiu būdu. Panašiai atsitiko ir 2017 m. Kaune mano kuruotai parodai, kėlusiai paminklų ir tradicijų klausimą, – joje dalyvavę menininkai viename mitinge irgi buvo skelbiami Lietuvos priešais, visiškai nepasigilinus į kūrinius ir jų intencijas.

Dar šiek tiek apie meno kūrinio kalbos, minties aiškumą. Man kartais atrodo, kad dalis konceptualistų savo mintis reiškia neaiškiai todėl, kad bijo, jog jos pasirodys banalios, nepakankamai gilios. Kartais kyla įtarimas, kad jie patys nežino, ką nori pasakyti, arba idėjas kompiliuoja iš akademija.edu internetinio puslapio labiausiai cituojamų mokslininkų straipsnių santrumpų ir raktinių žodžių rinkinių. Ką tu manai apie minties aiškumą mene? Ar apskritai tai svarbu? 

Taip, kartais susidaro toks įspūdis. Žinoma, šiuolaikiniame mene – (post)konceptualiame, tyriminiame ir pan., dažnai reikalingas paaiškinamasis įvadas, tam tikras raktas į kūrinį. Viena vertus – taip, iš menininkų pusės pasitaiko neaiškaus ir pretenzingo kalbėjimo, mėginimo pasitelkus įvairias teorijas ir protingas mintis prirašyti kūriniui tai, ko jame visai nėra, arba paaiškinimai prisegami prie kūrinių, kuriems jų visai nereikia, regis, tik tam, kad „rimčiau“, „intelektualiau“ ar „šiuolaikiškiau“ atrodytų. Tačiau, kita vertus, – iš meno suvokėjų pusės – yra ir nenoro gilintis, nenoro ar tingėjimo pažiūrėti į meno kūrinį bent šiek tiek atidžiau: „nesuprantu, todėl man neįdomu, ir todėl čia yra blogai“. Minties aiškumas ir kartu sudėtingumas – galbūt tai yra viena iš gero meno formulių. Menas yra paradoksas – nuolatinis vidinis prieštaravimas, visiškas melas, „feikas“, triukas, netikrumas (artifice), bet perveriantis savo tikrumu.

Menininko ir institucijos (-ų) santykis. Kodėl svarbu kam nors priklausyti? Tu priklausai net trims kūrybinėms sąjungoms: LDS, LTMKS – Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungai ir Lietuvos rašytojų sąjungai. Ar tai reiškia, kad tau svarbu kiekvieną vykdomą veiklą apsibrėžti ir legitimuoti kaip profesionalią? 

Tai yra svarbu ne tiek man, kiek institucijoms (neturiu omenyje pačių kūrybinių sąjungų, jos nėra grynąja prasme institucijos) – pirmiausia toms, kurios duoda arba atima pinigus.

Dar vienas klausimas, susijęs su ankstesniu. Iš pavadinimo sprendžiant galima apsirikti ir pamanyti, kad Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga galėtų priglobti visus profesionaliai kuriančius menininkus, kurie neišsitenka vienoje disciplinoje. Tačiau net tavo pačios poreikis priklausyti dar ir kitoms kūrybinėms organizacijoms parodo, kad taip nėra. Kaip tuomet tarpdisciplininį meną suprasti, kaip apibrėžti? 

Apie tarpdiscipliniškumą daug kalbėta ir rašyta. Man asmeniškai tarpdiscipliniškumo sąvoka reikalinga pirmiausia todėl, kad esu iš tos kartos, kai studijuojant reikėdavo griežtai pasirinkti specialybę, ir jau ką pasirinkai, su tuo ir turi likti visą gyvenimą. Manęs tokia situacija visiškai netenkino, o tarpdisciplinininkų sambūris visų pirma leido „oficialiai“ išsivaduoti iš tų primestų rėmų. Na o rašytojai – tai jau atskira planeta. Nerašau tradicinės literatūros, domiuosi formos ir kalbos eksperimentais.

Esi pripažinta meno profesionalė, esi matoma, aktyviai kurianti, vertinama net kelių meno sričių kritikų, gaunanti apdovanojimus, kviečiama rengti ir kuruoti parodas, veiki meno lauke ir kaip ekspertė, kviečiama institucijų. Tačiau tavo kūrybos specifika (neskaitant knygų) nėra gaminti meną pardavimui. Gyveni viename brangiausių pasaulio miestų (Londone). Kokia dalis tavo uždarbio yra iš meno? Atrodo, kad karjera mene nebūtinai reiškia gero ar net pakankamo uždarbio. Kodėl taip yra? Kodėl menininkams vis tiek svarbu ta karjera? Kodėl svarbu kurti? Kodėl svarbu tau? Kokios pagrindinės meno funkcijos, pagal Pukytę? 

Smagu, kad sakai, jog esu „gaunanti apdovanojimus“, nes už savo kūrybą Lietuvoje nesu gavusi jokio apdovanojimo. Bet jei susidaro įspūdis, kad esu, gal to ir pakanka, gal jau tada kaip ir esu (šypsosi)? Žinoma, yra ir tavo paliestas pinigų klausimas. Ar menininko pripažinimas turėtų įgauti piniginę (pavyzdžiui, apdovanojimų) formą? Manau, kad turėtų. Kodėl vieniems įgauna, o kitiems neįgauna? Įdomus klausimas. Apsidairius galima pamanyti, kad neįgauna neretai tiems kūrėjams, kurie taip pat yra ir kritikai. Atrodo, kad mūsų kultūros laukas savo kritikos ne tik neskatina, bet netgi atvirkščiai (o jeigu dar moteris!) – šitaip jis, deja, ryja pats save. O kas yra menininko karjera? Ką reiškia „svarbu karjera“? Aš esu profesionali menininkė, bet ar tai tas pat kas „karjera“? Menu, įskaitant ir literatūrą, nuolatos darau tai, kas man įdomu, kas suteikia didžiulį dvasinį, intelektualinį pasitenkinimą. Teisingai – mano kūriniai nėra skirti pardavimui (keletą jų yra įsigijęs tik MO muziejus), taigi užsidirbti turiu kitais būdais, bet užtat esu nepriklausoma. Menas man pirmiausia yra laisvė ir nepriklausomybė.

O kuo gyveni šiandien? Jei neklystu, netrukus pasirodys dar viena tavo knyga?

Taip, šiemet pasirodys mano literatūrinė knyga „Lubinas ir seradėlė“. Neįsivaizduoju, į kokį žanrą ir į kokią kategoriją reikės ją įtalpinti – pusė tekstų ten galėtų būti pavadinti poezija, bet jie yra dalis visumos, kurioje yra ir ne poezijos. Tai nėra prozos kūrinys, bet aš juk oficialiai nesu poetė, tai štai ir grįžtame prie tarpdiscipliniškumo ir rašytojų atskirumo, – kas turėtų ar galėtų ją vienaip ar kitaip įvardinti, kad ji galėtų funkcionuoti literatūros lauke, kuriam iš esmės priklauso? Kol kas literatūra gan griežtai skirstoma tik į „prozą“, „poeziją“, „eseistiką“ ir „dramaturgiją“. Bet ar dėl tokių išankstinių „kliūčių“ knygos sklaidai turėčiau prisitaikyti prie sistemos, užuot rašiusi, kaip noriu?

Netrukus pasirodys ir dar viena knyga – mano vizualiosios kūrybos pastarųjų dvidešimties metų istorija „Kažkas yra“. O rudenį planuoju savo parodą galerijoje „Atletika“, meno komplekse „SODAS 2123“, kurioje toliau tyrinėsiu žmogaus kaip manipuliuojamo dalyvio temą. Šiai sporto salės erdvei ketinu pritaikyti dalį instaliacijos, pernai ir šiemet rodytos parodoje Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje, bus ir naujų, specialiai šiai vietai sukurtų darbų.

Pokalbių su Eglėmis (Eglių ekosistemos kontūrų) būtina dalis – įsivaizduojamas dialogas su politiku, kuriam reikia paaiškinti, kodėl svarbu finansuoti meną. Kalbantis su tavimi į šią dalį nesikišiu – labai noriu, kad įsivaizduotum ne tik savo atsakymus, bet ir politiko klausimus ir atsakymus. 

Taip, mes kalbamės tik su įsivaizduojamais politikais. Tai kaip ir patys su savimi. Ir nieko naujo čia nepasakysiu, tiesiog elementariai: menas nėra verslas, taigi nereikėtų jam taikyti verslo kriterijų ir reikalauti, kad menas „užsidirbtų pats“. Prie to dar pridurčiau, kad meno aktualumas ar politiškumas nėra tas pat, kas konjunktūra.

Bet ką atsakytų politikas?

Politikas turbūt rastų ką atsakyti taip, kad galėtų likti prie savo jau turėto požiūrio.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.