Eglė Rindzevičiūtė: ,,Biologiškai mums reikia meno, kaip ir miško“

„Eglės ir menas. Ekosistemos kontūrai“. Projekto partneris – 7MD.

„Kodėl tu klausinėji Eglių apie meną?“ – klausimu į klausimą man atsakė Eglė Rindzevičiūtė, politikos ir kultūros tyrėja, dėstanti sociologiją Kingstono universitete Londone. Besiaiškindama artikuliuotiems tikslams reikliai akademikei ir suformulavau šių pokalbių koncepciją, įžodinau intuityviai atsiradusį norą suprasti. Improvizuoju fenomenologinį-antropologinį tyrimą apie meno sampratas. Pasirinkau Egles kaip atsitiktinę imtį, nes… kodėl ne Eglės? Ir kartu ta imtis nėra visai atsitiktinė, nes ryškiai matomų Eglių Lietuvos kultūriniame ir meniniame lauke nemažai.

Man įdomu išsiaiškinti, apie ką kalba žmonės, kai jie mano, kad kalba apie meną. Viena, ką rašo estetikos vadovėliai, sako pranešėjai konferencijose, o kita yra buitinis kasdienis diskursas, kuriame romantinės humanistinės klišės, meno kaip tautinės valstybės propagandos priemonės sampratos pinasi su modernizmo srovių manifestais, laisvos rinkos idealais, moksliniais terminais ir visuomenės aktualijomis. Iš viso to gimsta kažkokios vaizduotės šešėliuose besislepiančios chimeros, dėl kurių daug ginčijamasi, bet retai kas mėgina jas vilkti į dienos šviesą ir apžiūrėti.

Man atrodo, kad tas meno – ar meninės praktikos – neaiškumas, neapibrėžtumas ir yra meno stiprybė. Pačiame meninės praktikos centre gal ir yra kaita ir skirtingumas, kitoniškumo pažadas. Iš tikrųjų įdomus klausimas, į kurį norėčiau pažvelgti iš bihevioristinės pusės: mano mokslinėje veikloje kaip tik vyksta poslinkis į biheviorizmą. Kalbu ne apie klasikinę B.F. Skinerio teoriją, pagal kurią mintys yra tiesiog biofizinės reakcijos, bet tai, ką norėčiau pavadinti „naujuoju kibernetiniu biheviorizmu“, kur tiriama kultūros, sociumo ir neurofiziologijos koevoliucija. Tad pažvelkime ne intelektualiai, o performatyviai – ką darau, kai noriu patirti meną? Kadangi gyvenu Londone, kartais išeinu į meno galerijų žygį, apeinu per vieną dieną ir didžiąsias galerijas, ir muziejus, ir mažesnes komercines galerijas. Išeinu be žemėlapio, be jokių lūkesčių, tiesiog pagal orą ir nuotaiką pasirenku rajoną ir galerijas, nuo „White Cube“ į „Mayfair“, gal į „Peckham“. Panašiai iškeliauju ir į muziejus, kur retai einu į parodą, bet einu pabūti muziejinėje erdvėje.

Ir ką ten randu, tose galerijose ir muziejuose? Visko, bet stengiuosi nepulti vertinti tai, ką matau, labiau noriu patirti vaizdus, formas, garsus. Dažniausiai tik jau perėjusi per sales paskaitau, kas autorius, kokia koncepcija. Kartais parodas lydintys tekstai „sugroja“ ir reikšmingai papildo patirtį, o kartais ne. Pavyzdžiui, neseniai Vilniaus Šiuolaikinio meno centre buvo Michaelio Rakowitziaus paroda „Sugrįžimas“, kurią anksčiau mačiau Londone „Whitechapel“ galerijoje. Tai viena iš parodų, kuri stipriai veikia suvokimą, tačiau tekstas sukuria papildomus sluoksnius, kurie rezonuoja su estetine aplinka.

Vizualaus meno patyrimas – fizinis dalykas, kitokios patirties paieška. Be abejo, ir muzika, ir teatro patirtis veikia panašiai. Tačiau kai gyveni suplanuotą ir sustyguotą gyvenimą, tiesiog gyvybiškai būtina laisvalaikio neplanuoti, o patekti į teatrus ar koncertus Londone be planavimo neįmanoma, turi priimti iš anksto nulemtą patirties trukmę. Meno patyrimas – galimybė tiesiog klajoti spontaniškai, savo ritmu. Tai beveik meditacija. Tokia būtų mano, sakyčiau, meno patyrimo neurofiziologija.

Tu rafinuota meno patyrėja – baigusi menotyrą, meno vadybą. Gal net šitas tavo pasakojimas, kaip patiri meną, galėtų tarnauti kaip alternatyvus gidas žmonėms, ką su tuo menu daryti? Dabar muziejuose ir net galerijose siūlomos įvairios ekskursijos, bet jos nukreiptos į intelektinį, ne patiriamąjį meno pažinimą.

Anksčiau, ypač kai buvau studentė, kiekvienoje kelionėje susiplanuodavau, į kokias parodas ar muziejus nueiti, apklausdavau draugus, susirašydavau sąrašą. Draugai duodavo didžiulius sąrašus, kur eiti, ką žiūrėti. Nepaisydama skirtingų laiko juostų sukelto nuovargio, žygiuodavau per MoMA ir Čelsio galerijas Niujorke. Žinios padeda susivokti, kas gali būti įdomu, kas vertinga. Tas kultūrinis filtras, kuris įgyjamas per išsilavinimą, bendravimą su menininkais, kuratoriais, padeda orientuotis savo potyriuose. Meninė patirtis gali būti ir neigiama, klišės gali erzinti, gali būti tiesiog labai nuobodu. Platesnės konteksto žinios gali padėti susivokti, kodėl tas nuobodulys ar erzulys kyla. Taip pat ir jei patiriu kažką pakylėto, labai harmoningo, irgi galima susivokti kodėl: gal rezonuoja su tam tikromis ankstesnėmis patirtimis, formomis, kurios jau buvo realizuotos kitų menininkų kūryboje, bet praplėstos netikėtais būdais.

Tai kaip tą meno poveikį sau pavadintum? Emocine edukacija?

Sakyčiau, tai neurofiziologinė gyvenimo forma. Fizinė egzistencija, ne koks dvasinis egzistencializmas. Tai suvokiau labai aiškiai gyvendama Paryžiuje, kai dirbau „Sciences Po“, Paryžiaus politikos mokslų institute. „Sciences Po“ yra pačiame miesto centre, arti Luvro, galerijų, per dvidešimt minučių galima nueiti į Pompidou centrą. Prancūzai darbą baigia vėlai, todėl muziejai ir galerijos irgi dirba iki vėlumos. Po darbo, su perdegusiomis nuo protinio darbo smegenimis eini per ištuštėjusias Pompidou centro sales ir tiesiog jauti, kaip atsišviežina protas, nes dirba visai kita smegenų dalis. Tarsi būtum padariusi jogos pratimų. Skaičiau, kad neuromokslininkai skenuodami smegenis parodė, jog žmonėms žiūrint į „meno kūrinius“ aktyvuojasi už aukščiausią neurotinklo integraciją – galima sakyti, savimonę – atsakinga smegenų sritis. Eksperimentas taip pat parodė, kad skirtingų individų smegenys labiau aktyvuojasi žiūrint į tuos meno kūrinius, kurie jiems labiau patinka. Atrodo, kad smegenys koevoliucionavo susidūrusios su specifine menine – ar vizualinės kultūros – aplinka.

Ispanijoje šalia prekybcentrio pamačiau šiukšlių konteinerį, ant kurio buvo ranka, lyg koks grafiti, užrašytas prekybcentrio pavadinimas. Sunku pasakyti kodėl, gal dėl atitinkamos atmosferos, nuotaikos ar to, apie ką sukosi mano mintys, palaikiau tą konteinerį menine instaliacija. Patyriau tą objektą visiškai kaip meno kūrinį, na nežinau, ar tai buvo estetinis patyrimas (man rodos, kad į meno kūrinio išgyvenimo patirtį įeina ir intelektinė, kognityvinė protinė veikla), galvoje prabėgo standartinė menotyrininkės minčių grandinė – apmąsčiau ir kokios galėjo būti menininko intencijos, ir pasvarsčiau apie pasirinktą formą, ir palyginau su panašaus žanro kūriniais. Po kelių akimirkų tą „instaliaciją“ vyras su šluota kažkur nustūmė, tačiau pakilus pojūtis, jausmas, kad „pasikultūrinau“, liko visai dienai. Ar tai nereiškia, kad nereikia meno skirstyti į gerą ir blogą? Gal bet koks menas yra naudingas suvokėjui, jei tik jis jį laiko menu ir yra nusiteikęs tą meną patirti? Ar egzistuoja toks blogas menas, kuris darytų blogą, neigiamą poveikį?

„Blogas“ menas veikia labai akivaizdžiai – norisi jo nematyti, negirdėti, apsisukti ir išeiti iš tos vietos, kur toks menas yra. Net susitikti kūrėją gali būti kažkaip nepatogu. Na kaip tu, Agne, reaguoji į blogą meną? Pomidoro mesti negali, net Ispanijoje. O jei atsiduri situacijoje, kur aplinkiniai dar tą meną giria, išgyveni kuo tikriausią stresą.

Taip, kai mano juslės sako, kad tas menas blogas, o aplinka giria, išgyvenu stresą, matyt, todėl, kad evoliuciškai man gresia pavojus išnykti, nes nepritampu prie „gaujos“. Tačiau būna meno, kuris iš pradžių nepatinka, o vėliau ima patikti. Būna, kad jauti sunkumą, nenorą jį patirti, kažkokį proto tingumą, bet kartu norisi pasitikėti kūrėju, dėl vienokių ar kitokių priežasčių pažiūrėti, kur jis veda. Ypač dažnai tai patiriu žiūrėdama filmus. Kartais vos iškenčiu iki pabaigos, tačiau po to vis galvoju apie tą filmą, net norisi jį pamatyti antrą kartą. O kai kuriuos, kurie tuo metu, kai žiūri, labai patinka, pamiršti ir jų niekad nebeprisimenu. Dar norėčiau grąžinti tave prie konkretybių. Paskolink savo erudiciją ir duok argumentų ginčuose su politikais. Kaip tu paaiškintum politikui, kodėl svarbu remti meną. Kaip motyvuotum?

Pasakyčiau, kad menas ir gebėjimas kurti menines patirtis, kaip rodo neuromokslininkai, reikalauja itin aukšto lygio smegenų gebėjimo. Vadybiniu žargonu tariant, meninė praktika yra ateičiai atsparios (futureproof), išmanios visuomenės pagrindas. Pavyzdžiui, Masačusetso technologijų institute (MIT), kur dėsto Nomeda ir Gediminas Urbonai, fundamentalaus mokslo, technologijų ir meno dėstymas vyksta tame pačiame kontekste, tai kaip dvi medalio pusės. Tik investuodami į meną, meno studijas tiek pat, kiek į programavimą ir biotechnologijas, galėsime tapti konkurencingi kaip šalis.

Na tai investuoja, va, į filmus apie šlovingą Lietuvos praeitį, tai kas tau blogai?

Gal nieko tokio, kad investuoja į juos, bet tegu investuoja ir į kitokius. Reikia įvairovės.

Deja, kol kas dar nežino tas politikas, nei kas tas MIT, nei Urbonai… ir tikrai nesupranta, kaip tie menai siejasi su technologijomis.

Aha, supratau, reikia pasistengti. Matote, visas didžiausias pelnas ateina iš automatizacijos, robotikos, kriptovaliutų – skaitmeninės technologijos tapo naująja nafta. Norint suprasti skaitmeninių technologijų principus ir pritaikymo galimybes, reikalingas kūrybinis mąstymas. Reikia sukurti ne tik robotus, bet ir vizijas, ką tiems robotams daryti… ech, nežinau. Ar galime kalbėtis su kokiu nors kitu įsivaizduojamu politiku, kuris žino, kas yra MIT?

Man atrodo, kad menininko profesijos visuomene nesuvokia kaip naudingos, perspektyvios. Ar tu patartum jaunam žmogui studijuoti menus, jei jis jaučia pašaukimą, tačiau tėvai, pažįstami bando atkalbėti, rinktis kažką praktiškesnio?

Meno praktika yra normali specialybė ir tikrai ne pati prasčiausia, jeigu meno praktikas yra linkęs į elastingumą. Agne, juk ir tu gyveni iš „meno“, ir jau kiek metų. Lygiai taip pat ir akademiniame pasaulyje, nėra lengva įsitvirtinti, bet nereiškia, kad neįmanoma. Be abejo, meno sektorius yra itin nesaugus, tačiau vyksta svarbūs poslinkiai. Svarbiausia keisti suvokimą, kad studijuoti tiksliuosius mokslus yra smarkiai geriau nei menus.

Tas elastingumas man kelia nerimą… Būdamas elastingas tampi elastūnu, o ne menininku. Tai vargina.

Bet gal tas elastūniškumas vis tiek geriau nei hiperspecializacija? Įsivaizduok, jei dirbi prie konvejerio ir nuo ryto iki vakaro atlieki tą patį veiksmą. Gal geriau būti ta elastūne?

Gilinimasis į vieną siaurą sritį man atrodo patrauklu. Gal tai ramina?

Man rodos, karantine patyrėme tą mechaniškumą, rutiną, kurios tapo klaustrofobiškai per daug. Jaučiau kitoniškumo trūkumą, rutina man kėlė stresą, buvo neramu.

Žinau menininkų, scenos atstovų, kuriems kaip tik šiuo metu teko patirti stiprius pokyčius – laikinai keisti profesiją, realiai statyti pastolius ir išvežioti maistą. Čia jau kita tema, bet iš dalies ir ta pati – apie elastingumą. Menininko profesija reikalauja išmokti toleruoti gyvenimo nenuspėjamumą. Bet reziumuokime pokalbį. Šįkart pakalbėjome apie meną iš vartotojo pozicijos.

Man nepatinka žodis „vartotojas“. Vartojant kažką, tai susivartoja, pradingsta, šis žodis turi neigiamą atspalvį. Gal geriau – patyrėjas?

Pagal tai, ką kalbėjome, tas meno patyrimas man panašus į tai, kaip mes patiriam gamtą.

Bet ar tai nenuostabu? Daug žmonių nevertina gamtos, kaip ir nevertina meno. Anglijoje kai kurie žmonės nusiperka sintetinės žolės ir ją patiesia vietoj pievelės kieme, iškirpę medžiams skyles… Ir tai ne instaliacija, o „sutvarkytas kiemas“. Klausyk, gal būtent taip ir reikia aiškinti tam politikui? Menas yra kaip gamta, mums reikia jo, kad galėtume kvėpuoti, svajoti, mąstyti, kurti. Biologiškai mums reikia meno, kaip ir miško.

Bijau, kad ir šis argumentas neįtikins. Neretai politikai supranta gamtą kaip vartojimo, o ne patyrimo objektą. Jų argumentai būna ir tokie, kad laiku nenukirstas medis pinga. O ką jie taip jau nori nusipirkti už tuos pinigus? Netgi jeigu labai pasisektų, netgi salos su švariais pliažais ir vandenynu nebenusipirksi, nes viskas užteršta mikroplastiku. Reikia keisti požiūrį nuo pat ankstyvojo ugdymo ir investuoti į naująją kartą, kuriai ir menas, ir gamta yra gyvybiškai svarbios aplinkos dalys.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.