Vis dažniau parašau, o po to ištrinu savo pačios komentarus Facebooke.
Oi, gal kas nors, ką nors pagalvos…Ui, ui.
Dar visai neseniai taip drąsu ir paprasta atrodė reikšti savo nuomonę. Juk KGB pokalbių nebeįrašinėja, gyvename laisvoje šalyje.
Ar tikrai mes tokie laisvi? Ar tikrai galime mąstyti laisvai ir kalbėti tai, apie ką mąstome?
Ne, aš neadvokatauju patyčioms, smurtui, diskriminacijai, atvirkščiai, man nepatinka madingi besikeikiantys chamai merkantilizmo guru. Norėčiau galvoti ir kurti laisvai, matyti aplink žmones, kurie nebijotų pasakyti ką galvoja viešai. Net nesuprantu ko, bet tik jaučiu, kad ir aš imu bijoti, imu laikytis kažkokių mūsų visuomenėje atsiradusių TABU. Nes, vaje vaje, po to neužsakinės fotosesijų.
Pirmiausia ir svarbiausia tema, dėl kurios jau kaista ausys, kaip baisu, yra patriotizmas ir tėvynės meilė. Būti Lietuvos patriotu dabar yra privaloma. Lietuvą mylėti ir jai “aukotis“. Žinoma, tai tik tušti žodžiai, poza, kuri tapo nerašyta gero tono taisykle. Šūkauja tie, kuriems nepatikėčiau net savo šuns pasaugoti. Net neabejoju, kad patys pirmieji piltų laižyti Putino subinę arba spruktų į vakarus, jei prasidėtų karas su Rusija.
Gimiau dar Sovietinėje Lietuvos TSR ir mano šeimoje nei vieną akimirką nebuvo taikomasi su režimu. Tėvai priklausė menininkų bendruomenei, prisimenu kažkokį vietinį vakarėlį ir savo mamą drąsiai rėžiančią tiesą apie Staliną, Leniną, apie tai, kokiu absurdu, melu ir žudynėmis grįstas komunizmas. Kažkoks vyras ją bandė raminti, tildyti, sakydamas, kad pavojinga, kad vaikai girdi. O mama atsakė, kad jos vaikai nuo gimimo žino, kad Leninas buvo tik kvailys. Siekį gyventi laisvoje šalyje gavau su mamos pienu.
Man buvo trylika, budėjau prie Parlamento, saugojau televizijos bokštą, pirmoji klasėje nusirišau pionierės kaklaraištį! Sausio 12 visą naktį praleidau prie Parlamento, todėl 13 mama liepė likti namuose ir išsimiegoti, rodos trūko tiek nedaug, kad būčiau pati griuvusi po tankais. O šiandien, kai skaitau, jog Vilniaus meras už kurį balsavau ir net švietimo ministras Žaliojo tilto skulptūras vadina “balvonais“ ir tariasi, kaip jas sunaikinti, tyliu, nors širdis plyšta. Man šios skulptūros visų pirma dailės istorijos dalis, dalis mano vaikystės, mano gimtojo Vilniaus, kažkas, ką prisimenu visą savo gyvenimą. Man jos labai gražios ir sakau tai kompetetingai — esu diplomuota menotyrininkė. tačiau, Kudirkos paminklas tikras balvonas, Mindaugas – klišė, kičas. Ar galiu tai garsiai sakyti ir nebūti apšaukta išdavike?
Šiandien džiaugiuosi, kad tą sausio 13-ąją mama neišleido iš namų. Gerai, kad nežuvau už tokią Lietuvą, kuri nori griauti mano vaikystės gražiausias skulptūras. Už tokia Lietuvą kuri nusprendė turėti šauktinių kariuomenę, o šaukia tik jaunus vyrus, o moterų – ne.
Negaliu atsidžiaugti, kad nežuvau už siauraprotišką biurokratinį aparatą, kuris neleidžia nusivesti vaiko į filmą, kuris jam įdomus. Už visuomenę, kur pasivadinus konservatoriumi gali keiktis rusiškais triaukščiais ir kažkam tai atrodo…intelektualu. Už Lietuvą, kurioje gudrūs psichopatai verslininkai, lobstantys iš žmonių išnaudojimo sumoka valstybei mokesčių tiek, kiek aš, menininkė, dirbanti pagal autorines sutartis. Už prezidentę, kuri bijo ištarti žodį nepasitarus su savo svita ir dar vilki natūralius kailinius.
Tačiau visai nenoriu, kad Lietuva taptų panaši į Ameriką. Norėčiau – išvažiuočiau. Bet dar esu čia, elgiuosi taip, kaip sako mano sąžinė. Ir būsiu, dirbsiu, veiksiu, kol korektiškieji funkcionieriai dar man neperkando gerklės.
Valstybė turėtų funkcionuoti tarsi FIRMA, įmonė, kurios tikslas padėti žmonėms gyventi civilizuotai, praktiškai paskirstyti išteklius, sukurti terpę, kurioje galėtume vystytis, skleistis ir augti.
Taip, aš sutinku turėti pareigas. Bet tik ne tokias, kaip sultono hareme šešta žmona. Atleisk, Lietuva, darbinius santykius su tavimi turėti sutinku, kartais net savaitgaliais galiu padirbėti, tačiau intymaus nesiūlyti!
Visų nuotraukų autorė – Bloga Veganė (jei nenurodyta kitaip)
Agnė Gintalaitė 
Paradoksas: nei vienas teigiančių, kad „yra žmonių, kuriems pamačius skulptūras, plyšta širdis“ nesakė, kad jam pačiam plyšta širdis. Kur gi tie mistiniai širdininkai?
PatinkaPatinka
Šiaip jau visa Tamstos filosofija – kaip dažnai pasitaiko meno žmonėms – yra labai sekli, vienos vaikiškos emocijos, nostalgija… Tiesą sakant, tai liguistas požiūris į tikrovės įvairiapusiškumą, permainų baimė, paauglystės kompleksai. Manau, nuo to išsigydyti jau per vėlu, tad ir likite RAUDANČIOJI PRIE TILTO.
PatinkaPatinka
Miela Amelija, esu ne meno žmogus, o diplomuota dailės istorikė, be to esu baigusi psichologijos studijas. Todėl man ne gėda raudoti dėl žmonių idiotizmo. O apie faktus kviečiu skaityti čia: http://www.niekonaujo.lt/20150720/zaliojo-tilto-skulpturos
PatinkaPatinka
Žinoki aš irgi svarsčiau rašyt atsiliepimą ar ne, bet apsisprendžiau rašyt, gal Jums pravers. Užkliuvo man ši dalis: “Vilniaus meras už kurį balsavau ir net švietimo ministras Žaliojo tilto skulptūras vadina “balvonais” ir tariasi, kaip jas sunaikinti, tyliu, nors širdis plyšta. Man šios skulptūros visų pirma dailės istorijos dalis, dalis mano vaikystės, mano gimtojo Vilniaus, kažkas, ką prisimenu visą savo gyvenimą. Man jos labai gražios ir sakau tai kompetetingai — esu diplomuota menotyrininkė. tačiau, Kudirkos paminklas tikras balvonas, Mindaugas – klišė, kičas. Ar galiu tai garsiai sakyti ir nebūti apšaukta išdavike?“ Miela, menotyros specialiste, man, kaip psichologijos specialistei, šita Jūsų mintis skamba mažų mažiausiai keistai. Manau, dėl tokių, kaip Jūs, žmonės menininkus laiko keistuoliais, kurių logika ne visada yra suprantama. Jūs, pasisakydama kaip tikra Lietuvos patriotė, tuo pačiu raginate palikti Rusiją ir jos priespaudą Lietuvai primenančius simbolius? Kokia tada yra meno prasme? Ar TIK estetinė? Manyčiau, kad Jūs, kaip menininkė/menotyrininkė turėtumėte tai žinoti geriau už mane, bet veikiausiai tą paskaitą universitete praleidote:)…Lietuva ir taip maža, joje nėra “tautų katilo“ tradicijų kaip JAV, tad tebūnie Lietuvos SOSTINĖS CENTRE bus lietuviški simboliai, o jūs, kaip menotyrininkė, tas “įstabiasias“ ir meniniu požiūriu tokias “vertingas“ Žaliojo tilto skulptūras apžiūrėsite Grūto parke. Nes žinokit didelei daliai lietuvių “širdis plyšta“ kaskart jas pamačius pačiame Vilniaus centre. Tikriausiai plyštų ir mano seneliams- jie buvo ištremti, senelis prieš tai dar gi ir partizanavo. Tad jei jau trūksta pagarbos sau, tai bent gerbkite tuos, kurie tiek iškentėjo VARDAN TOS mūsų dabartinės LIETUVOS…kad ir kaip Jūs jos nemylite, tai visgi mano ir Jūsų namai. O jei ne, jei čia Jūsų dvasia kenčia, tai prašau, geležinių uždangų juk nebėra, Jūs esate laisva keliauti ir atrasti kraštą, kuris Jums mielas:).
PatinkaPatinka
Miela Edita, meno prasmė arba funkcija nėra vienu žodžiu nusakomas dalykas, be to meno funkcijų pokyčiai yra susiję su socialiniais pokyčiais. Tai toks platus tyrimų objektas, kuriam suvokti vienos paskaitos tikrai neužtenka, nemanau, kad labai greit ir paprastai sugebėtumėt mane sukirsti šioje srityje. Viena iš meno funkcijų, tūkstantmečius taip buvo, yra tarnauti propagandai. Bažnyčia mecenavo meną, kuris veikė kaip jos propagandos priemonė. Vėliau meną mecenavo ir kaip propagandinę priemonę naudojo politiniai režimai. Besikeičiant visuomenės socialinei ir politinei situacijai, menas, kuris buvo sukurtas propagandai šią funkciją praranda, tačiau įgauna naują — istorinę arba priminimo funkciją. Paveikslas, kuriame vaizduojamas pragaras buvo skirtas tam, kad žmonės išsigąstų, bijotų, todėl paklustų tam, ką sako kunigas. Šiandien žiūrėdami į gotikinę bažnytinę tapybą ar barokinius inkvizitorių portretus baimės neišgyvename, tačiau mums lengviau įsivaizduoti ir pajusti praeities istorijos pamokas. Analogiška situacija yra ir su Žaliojo tilto skulptūromis, jos primena. Kokiu būdu, Edita, jos jus žeidžia? Ar manote, kad šiandien jus gali išvešti į Sibirą? Kokia psichologine paradigma ar teorija galite pagrįsti savo teiginį, kad skulptūros šiandien gali žeisti tam tikrą žmonių grupę? Ir apskritai, ar “žeisti“ yra psichologinė kategorija? Taip pat, ar “pasirodė keista“ yra psichologinis terminas? Keista, tačiau taip jau nutiko, kad aš studijavau ne tik menotyrą, bet ir psichologiją (VU bei HEPI grupinę psichoterapiją(nebaigiau)) taigi galiu pakankamai kompetetingai pareikšti, kad skulpūros nieko žeisti negali, o toks teiginys tėra pigi niekuo nepagrįsta manipuliacija siekiant buko pranašumo (pagal Adlerį).
PatinkaPatinka
Tikiuosi psichoterapijos studijos Jūsų akiratį tikrai praplėtė, deja, bet empatija žmogui veikiausiai yra išugdoma per ilgas nuolatines psichologijos studijas. (Kalbant apie teorijas, ta proga dar patariu pasidomėti V. Franklio logoterapijos ištakomis-asmeniškai man ten išdėstyti principai atrodo pakankamai pagrįsti ir tiesiogiai ar ne, tačiau besisiejantys su šia tema). “Pasirodė keista“ -tai mano asmeninė nuomonė, nes matau Jūsų pradinių ir paskutinių teiginių prieštarą. Keliate klausimą: „Ar tikrai mes tokie laisvi? Ar tikrai galime mąstyti laisvai ir kalbėti tai, apie ką mąstome?“. Kol kas dar manau galime, bet deja, niekada negali žinoti, kaip ilgai tai bus galima daryti. Kartais nuomonės reiškimas tam tikrose aplinkybėse tampa miglotą ateitį lemiančiu veiksniu. Kad žeidžia nemažai žmonių galiu pasakyti iš to, kad savo aplinkoje girdžiu šią pasikartojančią nuomonę (tiesą sakant net džiaugiuosi, kad tokie žmonės mane supa). Tiesa, empirinio statistinio šio reiškinio reikšmingumo netyriau, bet manau jis tikrai būtų:). “Siekiant buko pranašumo“- tebūnie, galvokite taip, bet Jūsų kaip didesnės meno ekspertės pranašumą, aš manau, kad pripažinau.
PatinkaPatinka
V. Franklis savo knygoje “Žmogus ieško prasmės“ aprašo pačius skaudžiausius dalykus tam, kad nepamirštų. Jis moko, kaip pamatyti prasmę dalykuose, kurie tave žeidžia. Jei žavitės Frankliu, turėtumėt kovoti už prisiminimus, už tai, kad Žaliojo tilto skulptūros stovėtų ir nuolat primintų visiems, kurie eina pro šalį, kas buvo. Kažkas pasėjo mintį, kad jos turėtų žeisti tremtinius ir dalis visuomenės kaip papūgos pasigavo ją kartoti. Tačiau jei gerbiate tuos, kurie kentėjo koncentracijos stovyklose, turėtumėt norėti, kad visa tai išliktų nepamiršta. Nes iš kur tuomet prasmė? Ar Franklis mokė keršyti? Pykti? Naikinti? Kad lyg ir ne…
Griauti vienus stabus ir vietoj jų statyti kitus yra primityvios visuomenės požymis. Esu humanistė, griovimas man nepriimtinas, lygiai taip pat turėtų būti nepriimtinas ir jums, jei sugebėtumėt atsikvošėti ir išvalyt galvą nuo atomatinių minčių ir stereotipinių išvadų. Išvešti į Grūto parką reiškia atskirti, išmesti, nuskulptūrinti (tą jau darote vadindami juos “balvonais“ – prisiminkit A. Bandurą).
Beje, studijavau ne tik psichoterapiją, bet ir psichologiją VU;) plius pilna spinta sertifikatų iš daugybės seminarų, mokymų, kuriuos irgi ne per porą metų surinkau, indeed.
PatinkaPatinka
Nerealus! http://media.tumblr.com/tumblr_mdhyso9iws1qc9lhz.gif
PatinkaPatinka
“Būti Lietuvos patriotu dabar yra privaloma“ – čia pati taip sugalvojot?
O balvonai YRA istorija, tiesa. Tačiau ta istorija labai skaudina kai kuriuos žmones. Svastika irgi yra istorija, senovės baltų simbolis. Bet ji labai skaudina kai kuriuos žmones. Tai negi sunku, vien iš pagarbos tiem atkentėjusiems žmonėms tiesiog uždengt, patraukt, perkelt tas skulptūras. nebūtina jų sprogdint ar pjaustyti gi
PatinkaPatinka
Žaliojo tilto skulptūros nėra šiaip istorija, tai meno istorijos dalis. Nuo seniausių laikų meno kūriniai tarnavo propagandai. Štai Paryžiaus Katedrą saugančios chimeros – monstrai, buvo sukurti tam, kad žmonės bijotų grėsmingo paskutiniojo teismo. Tačiau šiandien tie laikai jau praėjo, televizija, internetas ir informacijos srauto kontrolė yra būdai, kuriais naudojamasi propagandai skleisti.
Tūkstančiai buvo nužudyti bažnyčios, tačiau tai, kad bažnyčios nenugriautos stovi savo vietose yra dalis istorijos, kurią galime matyti ir suprasti tiesiog eidami pro šalį. Žaliojo tilto skulptūros buvo sukurtos kaip dalis sovietinės propagandos, tačiau menininkai į jas įdėjo – kaip ir bažnytinio meno kūrėjai – didelę dalį savęs, išmokto amato, tuo laikotarpiu progresyvios manieros, gero, virtuoziško profesionalaus abstrahavimo, tai yra geros ir estetiškos skulptūros ir jų vadinimas balvonais profesionalių menininkų bendruomenę žeidžia taip pat, kaip tikinčiuosius žeistų, jei katedrą vadintumėt išviete.
Mėginu parinkti žodžius, palyginimus, kad kažkokiu būdu nors akimirkai suabejotumėte stereotipu savo galvoje ir išgirstumėt kitą požiūrį. Katedroje mišias laiko kunigas, kuris nėra pavojingas, jis nei odos nelups, nei nagų neraus, nei ant laužo degins. Visai aš nebijau jo ir manęs nežeidžia, kad Kadedra dar vis stovi, nors puikiausiai įsivaizduoju, kad prieš kelis amžius būčiau sudeginta kaip ragana. Istorijos eigoje propagandai tarnavęs menas pakeitė savo funkciją ir šiandien tarnauja tam, kad prisimintume. Nei vienas žiūrėdamas į ant tilto stovinčias skulptūras nesugalvos, kad reikia eiti už Putiną…nejaugi dėl to abejojate? Tipažams, kurie ten pavaizduoti, nėra jokios galimybės atgyti, kaip kad nėra šansų gatvėje sutikti gyvą Paryžiaus Katedros pabaisą. Tačiau, kai čia pat, mieste, šalia, aš galiu atvesti savo sūnų gimusį nepriklausomoje šalyje ir jam pasakoti apie okupacija, galiu rodyti nors kokias nors apčiuopiamas to liekanas, kurios yra čia, arti, kaip kad arti yra Rusija, o ne kažkur muziejuje, už saugios sienos. Užtverti, uždengti ir palaidoti istoriją reiškia ją pamiršti. Tie, kurie pamiršta istoriją, yra pasmerkti ją kartoti.
PatinkaPatinka
Ačiū, Agne, už puikų tekstą.
PatinkaPatinka