RŪŠISIZMAI*

* Pseudo charakterių tipologijos forma parašyti straipsniai yra socialinė kritika.  Žanras tarp populiariosios psichologijos, astrologijos, nuomonių žurnalistikos ir karikatūros. Aišku, kad aš esu prieš žmonių skirstymą ir etikečių kabinimą, bet kartais tiesiog neįmanoma neaprašyti kokios nors rūšies. Jei Darvinas neatsilaikė tokiam norui, tai ir man galima.

Kiekvienas pažįsta trumpulį. Bent jau yra matęs — dažnai trumpuliai atsiduria viešumoje, tampa žurnalistais, rašytojais arba šiaip trinasi šalia garsenybių. Tiesa, pirmo lygio žvaigždėmis jiems tapti sunku, nes trumpuliai kaip taisyklė nedailūs, jiems, kaip mažiems vaikams, trūksta valios, todėl jie nesportiški, minkšti ir silpni. Nors kalbu apie suaugusiųjų rūšį, tačiau  trumpuliais tampama jau  paauglystėje. Fiziškai menkiau išsivystęs individas, su besiformuojančiu narcizistiniu charakteriu mėgina dominuoti paauglių visuomenėje naudodamas  žodžiavimosi ir juokavimo strategiją. Gabesniems trumpuliams pavyksta pasiekti tam tikro žinomumo, kartais dėl ištobulinto žodžiavimosi, kartais  prisitrynus prie žvaigždžių kompanijos, kurioje jie atlieka juokautojo ar/ir  protinguolio vaidmenį.

Trumpulių rūšiai pavadinimą pasiskolinau iš knygelės vaikams apie Nežiniuką ir jo draugus. Ir knygelės, ir mūsų pasaulio trumpuliai elgiasi kaip vaikai — juokingai pyksta trypdami kojelėmis, giriasi, mano, kad yra patys svarbiausi ir reikalauja, kad kiti tai pripažintų. Kadangi jie gyvena ne vaikų darželyje, o normaliame pasaulyje, kur nėra auklėtojos, jiems tenka turėti darbus ir pareigas. Infantilus elgesys turi pasekmes – trumpuliai įsivelia į konfliktus, bėdas su teisėsauga, provokuoja, elgiasi destruktyviai, nors kaip taisyklė save laiko konservatoriais. Ir knygelėje, ir gyvenime juos stebėti juokinga, kartais miela,  dažnai pikta. Pikta todėl, kad turėdami sugebėjimą kalbėti ir būti išgirsti jie veikia kaip savo ir kitų bundančios sąžinės tildytojai. Jei tik kyla kokia nors pilietinė iniciatyva, tuoj atsiras koks nors trumpulis, kuris ją išjuoks, suniekins, prilygins kokiam akivaizdžiam idiotizmui. Norite žinoti, kodėl Lietuva nesikiša į savo piliečių problemas Norvegijoje? Esate debilas acto garintojas. Norite žinoti ką valgote? Esate debilas acto garintojas. Norite aiškumo teisinėje sistemoje? Esate debilas acto garintojas. Turite nuomonę, kuri skiriasi nuo “mainstream’inės“? Esate debilas acto garintojas. Deja, kaip visada atsiranda masė, kuri su malonumu pritars, kad tik nereikėtų naudotis savo galva ir — svarbiausia — prisiimti nors mažiausios atsakomybės už tai, kas vyksta aplink.

Trumpulių tikslas aplinkiniams įrodyti, kad jie yra protingesni už kitus. Protas, intelektas trumpulių silpnoji vieta, jei pamėginsite juo abejoti ar, dar blogiau, sukompromituoti, trumpulis įsius. O įsiutęs jis gali tapti itin bjaurus. Taip yra todėl, kad stresas pasirodyti nekompetetingu (neprotingu) sukelia pasichologinį regresą, trumpulis grįžta į tą sunkų momentą paauglystėje, kuomet reikėjo kautis dėl išgyvenimo tarp žiaurių paauglių, todėl dar neseniai intelektualiai ir sofistikuotai žongliravęs žodžiais,  trumpulis gali imti mėtytis fekalijų sinonimais.

Įdomu tai, kad trumpulis dažniausiai ir nėra aukšto intelekto, tačiau siekdamas pranašumo jį imituoja iki tobulybės ištreniruodamas atmintį ir kalbėjimo įgūdžius.

Trumpulis tikrai moka prajuokinti ir kartais net pakankamai originaliai pasakoja apie konkrečias, buitines situacijas, tačiau globalesni pastebėjimai, apibendrinimai yra jo silpnoji vieta. Čia ir galima pastebėti, kad jam trūksta intelekto ir psichologinio subrendimo suvokti, apibendrinti, o labiausiai įvertinti tai, kas vyksta pasaulyje. Trumpulių moralė yra visiškai nebrandi, kaip vaikų. Gera ir teisinga, pasak trumpulių, yra tai kas patinka jiems. Dažniausiai tai yra paprasti, dirginantys ir malonius pojūčius sukeliantys dalykai. Trumpuliams gėris yra skaniai ir daug pavalgyti, kūniški malonumai, atminties žaidimai kažkodėl vadinami “proto mūšiais“, kai kurie kultūriniai renginiai, tarkim koncertai ar filmai,  bet tik tokie, kurie neturi savyje moralinės dilemos, neverčia mąstyti, neišstumia iš komforto zonos. Savo komforto zoną trumpulis gina visu pajėgumu, pasitelkia visą savo gebėjimą manipuliuoti žodžiais, kad įrodytų, jog yra teisus. Literatūros kūrinys ar filmas, kuriame nagrinėjamos moralinės dilemos, kuriame herojus aukojasi ar bent jau šiaip stengiasi, trumpuliui nepatiks. Nebent jis koks superherojus turintis galių (trumpuliai tokie vaikiški:)).

Svarbu žinoti, kad trumpulis tiki, jog nuomonės sritis yra ne tik filmai ar meno kūriniai, bet ir realūs faktai. Jis nesugeba atskirti, kas yra tikra, o kas išgalvota, todėl bet kokį pasaulio reiškinį supranta kaip lingvistinį konstruktą, kurį panaikinti ar priversti gyvuoti gali kitu lingvistiniu konstruktu. Todėl trumpulis, kaip ikimokyklinukas maišo savo fantazijas su realybe. Pavyzdžiui, trumpulis gali supykti ant mokslininkų, kad jie įrodinėja, jog klimato atšilimas yra tikras realus dalykas. Logika, argumentais, faktais trumpuliui nieko neįrodysi, jis girdi tik tai, ką nori. Bet kokį faktą, kuris jam nepatinka, trumpulis išradingai apžais žodžiais, suniekins, išjuoks. Viena iš pamėgtų faktų ignoravimo strategijų — tikro fakto nuvertinimas pastatant jį šalia kažko, kas akivaizdžiai idiotiška. Klimato atšilimą jis gali pavadinti miesto legenda, sąmokslo teorija ir prilyginti tokiam absurdui, kaip acto garinimas. Kartais, tam kad išvengtų diskomforto, faktą jam užtenka pavadinti šūdu. Tuomet trumpulis džiaugsis ir tikės, kad tikrai klimato atšilimas neegzistuoja!

Trumpuliai, kaip jau sakiau, neturi valios, todėl bet koks fizinis diskomfortas jiems tiesiog nepakeliamas. Chuliganai jie tik netikroje, dažniausiai internetinėje erdvėje, realybėje jie malonūs žmonės, kurie su respektabilia draugija patys pirmieji kibtų į pienės kotą, jei tik tas būtų gražiai patiektas kur nors Burbulio vyninėje.